Nepasidavė ir po daug NE
Atgavęs vidinę ramybę vyras puolė į intensyvias darbo paieškas, kurios, jo žodžiais, buvo labai sunkios.
„Kol bendrauji telefonu, el. paštu – viskas gerai. Bet tik atvykęs į gyvą darbo pokalbį, su vežimėliu, išgirsdavau standartinę frazę – mes jums paskambinsime arba parašysime. Iš pradžių galvojau, kad iš tikrųjų susisieks, bet paskui, po „niolikto“ karto, supratau, kad taip nebus. Jeigu pokalbis nepasibaigia realiu pasiūlymu ar susitarimu pradėti darbą, vadinasi, nėra, ko laukti. Kartą laimėjau konkursą į vieną iš sveikatos priežiūros įstaigų. Kai atvykau pasirašyti darbo sutarties, man pasiūlė gerokai mažesnį atlyginimą, nei buvo žadėta darbo skelbime. Savivertė man neleido būti šitaip pažemintam ir aš atsisakiau ten dirbti“, – dalijasi darbo paieškų istorija pašnekovas.
Jis tęsia sakydamas, kad teko dalyvauti daugybėje konkursų į valstybės tarnybą, taip pat daug kartų likti antroje vietoje, kol galų gale pavyko vieną jų laimėti. Šiandien Ž. Mišeikis dirba patarėju teisiniais klausimais valstybės tarnyboje.
„Darbdavys – labai tolerantiškas ir pozityvus, nejaučiu jokio neigiamo nusiteikimo, kad esu kažkiek kitoks. Dalį laiko dirbu nuotoliu, dalį – gyvai. Mano darbovietės aplinka pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims, tad nėra jokių problemų. Be to, esame dviese tokie – sėdintys vežimėlyje“, – dalijasi jis.
Norėdamas apsidrausti, jei netyčia sveikata nebeleistų vykti į darbovietę, vyras pradėjo profesinius mokymus Užimtumo tarnyboje – jis mokosi grafinio dizaino, kad galėtų dirbti iš namų.
„Valstybės tarnyboje galioja griežtesni reikalavimai dėl darbo nuotoliu, o aš jaučiu, kad mano liga progresuoja – aš silpnėju. Todėl ruošiuosi tam momentui, kai nebegalėsiu nuvykti į darbą ir teks visą laiką dirbti iš namų. Galėsiu tada užsiimti grafikos dizainu, kiek mano širdis ir jėgos leis. Be to, dar pradėjau studijuoti analitinės žurnalistikos magistrą Vilniaus universitete. Labai patogu tai, kad paskaitos prasideda nuo penktos valandos, o mano darbas baigiasi puse penkių – tai spėju grįžti namo ir prisijungti prie paskaitos nuotoliu arba nuvykti į universitetą“, – sako Ž. Mišeikis.
Anot pašnekovo, darbas jam yra savirealizacija, būtent darbas leidžia užmiršti, kad vyras turi sunkią diagnozę, mat dirbdamas ar mokydamasis jis nejaučia simptomų. Tačiau atėjus savaitgaliui, viskas sugrįžta ir Žilvinui reikia ilsėtis, kad vėl perkrautų savo baterijas.
Suteikia gyvenimo prasmę
Pasak psichologės Rositos Pipirienės, nesvarbu, žmogus su negalia ar be, jo poreikiai vis tiek išlieka tokie patys, kaip ir visų kitų. Saviraiškos, savirealizacijos poreikis yra pats aukščiausias prioritetų sąraše.
„Sakoma, kad jį išpildžius, žmogus pasiekia brandą ir gyvenimo kulminaciją. Dėl tam tikrų priežasčių jokio darbo nedirbantys žmonės negali iki galo išpildyti minėtų poreikių. Tai gali būti bet koks darbas, kad ir labai trumpas, ar net savanorystė. Apskritai neprasmingų darbų nėra. Bet kokia veikla, darbas, už kurį žmogus gauna atlygį – finansinį ar emocinį, suteikia prasmę gyvenimui. Žmonėms yra būtinas pripažinimas, palaikymas bei įvertinimas“, – pažymi ji.
Psichologės teigimu, savirealizacijos poreikis ima kirbėti jau paauglystėje, kuomet kyla klausimai, kuo aš svarbus šiame gyvenime, kiek aš reikšmingas, ar aš naudingas kitiems.
„Žmogus jausis išsipildęs tuomet, kai įprasmins save darbe, kūryboje – jausis naudingas, save duodantis kitiems. Gyvenimo prasmė pajuntama matant savo darbo rezultatus, pasiekimus. Pasikartosiu, tai gali būti bet koks darbas – nebūtina turėti didžiulių akademinių pasiekimų. Visgi pagrindinė mintis yra tai, kad jokios negalios negalima vertinti kaip stabdžio dirbti. Net jei tai ir labai stipri, psichosocialinė negalia, viskas įmanoma, kai žmogus yra prižiūrimas. Pavyzdžiui, kuo puikiausiai dirbti gali ir žmonės su šizofrenija, taip pat intelekto negalią turintys žmonės, kurių stiprybė – techniniai darbai“, – vardija R. Pipirienė.
Ji priduria, kad jei darbe žmogus atranda savęs reikšmingumą ir gyvenimo prasmę, realiai kalbame apie žmogaus laimę ir jo išsipildymą. Ko daugiau reikia žmogui, retoriškai klausia psichologė.
„Katastrofa yra tada, kai žmogų su negalia nurašo artimieji, draugai, darbdaviai. Tada iš žmogaus atimama ne tik sveikata, bet dar ir viltis. Viltis, kad jis gali su šita negalia gyventi prasmingą gyvenimą. Negalima jokių žmonių nurašyti. Aplinkiniai būtinai turi palaikyti norą žmogui toliau kabintis į gyvenimą“, – reziumuoja R. Pipirienė.
Ši istorija yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomos kampanijos „Jokio skirtumo“, kuria skatinama šalies darbdavius įtraukti žmones su negalia į atvirą darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios. Daugiau informacijos apie kampaniją: www.jokioskirtumo.lt bei „Jokio skirtumo“ „Facebook“ paskyroje.
