NAUJIENOS

Sostinės skulptūros mini Tarptautinę žmonių su negalia dieną: visuomenei siunčia svarbią žinutę

Gruodžio 3 dieną, minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, žymios Vilniaus skulptūros solidarizuojasi su klausos, regos, fizinę, intelekto, psichikos ir nematomą negalią turinčiais žmonėmis. Vilniaus senamiestyje šiandien nuo 12 iki 19 valandos galima apžiūrėti 6 skulptūras, vienai dienai tapusias skirtingas negalias turinčių žmonių simboliais. 

„Skulptūrų solidarizavimosi iniciatyva norime dar kartą atkreipti dėmesį, kad nesvarbu, su ar be negalios, žmogus pirmiausia yra žmogus – su unikaliomis mintimis, gebėjimais, pomėgiais, patirtimi. Juk jokio skirtumo, Jonas Basanavičius su balta lazdele ar be jos. Vis tiek pirmiausia jis yra Jonas Basanavičius,“ – sako iniciatyvą organizuojančio Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Žymūs visuomenės veikėjai, rašytojai, dainininkai, reikšmingus kultūrinius ir istorinius faktus simbolizuojantys personažai solidarizuojasi su „Jokio skirtumo, su ar be negalios“ idėja, o vienintelės lietuviškos veislės šunys gruodžio 3-iąją tampa asistentais-vedliais. Akcijoje dalyvaujančių skulptūrų žemėlapis skelbiamas Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyvos „Jokio skirtumo“ interneto svetainėje www.jokioskirtumo.lt ir „Facebook“ puslapyje.

Jokio skirtumo, su ar be negalios – svarbiausia yra žmogus
 
Tarptautinė žmonių su negalia diena, gruodžio 3-ioji, pasaulyje minima nuo 1992 metų. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į iššūkius, su kuriais susiduria žmonės, turintys negalią, priminti apie žmogaus teises, būtinybę užkirsti kelią diskriminacijai ir užtikrinti lygias galimybes visiems visuomenės nariams. 

Pasak Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkės, „Jokio skirtumo“ iniciatyvos konsultantės Kristinos Dūdonytės, Lietuvos visuomenė šiai dienai dar nėra tolygiai atvira ir tolerantiška žmonių su negalia atžvilgiu.

„Lietuvos visuomenė labiausiai tampa įtraukia, kai pati kažkuriuo klausimu arba gyvai susiduria su negalia. Kol nėra patyrę ar prie to prisilietę, ko gero sunkiai įsivaizduoja, kad gali būti jokio skirtumo, su ar be negalios, ir kad mes visi galime lygiavertiškai dalyvauti įvairiose gyvenimo srityse“, –  sako K. Dūdonytė.

Pasak jos, tvariam pokyčiui svarbu kurti žmogaus teisėmis grįstą požiūrį į asmenis, turinčius negalią.
„Kol požiūris tinkamai nepasikeis, tol arba žmonių su negalia gailėsime, kas yra globėjiškas požiūris, arba juos laikysime ligoniais, kas yra medicininis požiūris. O dar mažai kam suvokiama, kad, nesvarbu, kokią negalią turi žmogus, jis vis tiek yra toks pats žmogus ir turi tokias pačias teises mokytis, dirbti, leisti laisvalaikį ir panašiai,” – pabrėžia K. Dūdonytė. 

Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus

Tarptautinei žmonių su negalia dienai skirta skulptūrų iniciatyva simboliškai užbaigia Neįgaliųjų reikalų departamento visuomenės informavimo kampaniją „Jokio skirtumo“. Rugpjūčio 30 dieną MO muziejuje startavusios kampanijos misija  – parodyti, kad visi žmonės, nesvarbu – su negalia ar be jos, nori įdomiai gyventi, kurti, dirbti, studijuoti, keliauti, auginti vaikus ir bendrauti įvairiausiomis temomis.

Kampanijos metu po sostinę ir kitus Lietuvos miestus keliavo unikalus bendravimo suolelis, kuris kiekvienoje iš 10-ies aplankytų lokacijų siuntė tam tikrą tematinę žinutę ir kvietė kalbėtis įvairiomis gyvenimiškomis temomis – nuo meno ir kultūros iki verslumo ir kelionių. Prie suolelio savo įkvepiančiomis istorijomis ir patirtimis dalijosi žymūs visuomenės veikėjai – paralimpietis, pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionato sidabro medalininkas Ernestas Česonis, menininkas Algirdas Gataveckas, dainininkas Jurgis Brūzga ir nacionalinio „Spalvų muzikos“ orkestro atlikėjai, visuomenininkė, negalią turinčių modelių agentūros įkūrėja Aistė Krušinskaitė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, skirtingų Lietuvos miestų merai, aktyvūs visuomenininkai.

Prie kampanijos metu vykusios „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“
iniciatyvos prisijungė didieji Lietuvos darbdaviai – daugiau kaip dvi dešimtys Lietuvos įmonių, tarp kurių – „Rimi“, „Darnu Group“, „Swedbank“, „BTA“, „Švyturys-Utenos alus“, „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus vandenys“ ir kitos įmonės. Darbdaviai išreiškė palaikymą atviros ir įtraukios darbo rinkos kūrimui Lietuvoje.

„Kampanijos metu kalbėjome daugeliu ne tik žmonėms su negalia, bet visai visuomenei aktualių temų. Siekėme parodyti, kad būdami atviri, tolerantiški ir labiau įtraukdami žmones su negalia į įvairias visuomeninio gyvenimo sritis, laimime visi. Visuomenės nuostatų pokytis ir stereotipų laužymas yra ilgas procesas. Tačiau aktyvus organizacijų, įmonių ir individualių žmonių įsitraukimas į „Jokio skirtumo“ kampaniją rodo, kad esame pasirengę pokyčiui ir einame teisingu keliu“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė. 
 

Apie ką kalbėtis su žmogumi, turinčiu negalią?

Dažnai kyla klausimas apie ką kalbėtis su žmogumi, turinčiu negalią? Žmonės, turintys negalią nori, kad su jais būtų bendraujama kaip ir su kitais visuomenės nariais. Labai svarbu, kad bendraujant pašnekovo negalia netaptų pagrindine pokalbio tema, reikėtų elgtis įprastai, be išankstinių nuostatų.

Apie tai kaip kalbėtis su žmogumi, turinčiu negalią, pasakoja Roberta Orlauskaitė – marketingo projektų vadovė, prekės ženklo „Decoro LT” įkūrėja, projekto “Šok su žvaigžde” dalyvė. Sužinokite daugiau LRT televizijos laidoje Labas rytas, Lietuva

Kalbėkime apie gyvenimiškus dalykus, o ne apie negalią!

Sostinės skulptūros solidarizuojasi!

Kviečiame pamatyti! Gruodžio 3-ąją, Tarptautinę žmonių su negalia dieną, skulptūros solidarizuojasi su klausos, regos, fizinę, intelekto, psichinę ir nematomą negalią turinčiais žmonėmis.

Skulptūros vienai dienai įgyja skirtingas negalias simbolizuojančius atributus ir siunčia žinią, kad, nesvarbu, su ar be negalios, kiekvienas žmogus gali siekti asmeninių ir profesinių aukštumų!Jokio skirtumo, su negalia ar be, svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai!

Daugiau apie iniciatyvą skaitykite čia.

 

Darbdaviams nepriėmus autistiško sūnaus, jo mama iniciatyvos ėmėsi pati ir įkūrė įmonę

Darbdaviams nepanorus įdarbinti autizmo spektro sutrikimą turinčio Kasparo, jo mama rado kitokį sprendimą – įkūrė individualią įmonę, kuri leidžia sūnui dirbti ir jaustis laimingam. Šiuo metu Kasparas jau turi klientų sąrašą kitai vasarai, o darbą atlieka preciziškai, pasakoja jo mama. Kaip pažymi šioje srityje dirbantys specialistai, egzistuoja sisteminė žmonių su negalia diskriminacija, o darbdaviai vengia juos įdarbinti.

Teksto aut. LRT.lt žurnalistė Domantė Platūkytė

Kasparo mama, asociacijos „Kitoks vaikas“ steigėja Eglė Dučinskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad, sūnui pabaigus mokyklą, reikėjo „pradėti etapą, kai padedi tašką ir pradedi naują sakinį“. Iš pradžių šeima svarstė, kad Kasparas galėtų lankyti dienos centrą, tačiau vaikinui tai nepatiko.

Tuomet šeima pradėjo dairytis kitų galimybių. „Buvome girdėję, kad yra mokymo programų negalią turintiems žmonėms, pradėjome žiūrinėti, kokios ten programos. (...) Įvertinę savo sūnų, kad jam didžiausia problema yra būtent bendravimas su žmonėmis, (...) sugalvojome, kad vis dėlto reikėtų rinktis tai, kad jis galėtų turėti kiek įmanoma mažiau kontaktų su žmonėmis, kad galėtų būti želdinių prižiūrėtojas“, – pasakoja E. Dučinskienė.

Taip vaikinas pradėjo mokytis želdinių priežiūros. Į mokymosi procesą įsitraukė visa šeima, Kasparui surado socialinį draugą, jį lydėjusį, talkinusį, kai reikia pagalbos. Šeima taip pat kreipėsi į mokytojus, stengėsi duodamas užduotis supaprastinti, jas atlikti kartu.

„Pats pagrindinis dalykas – jis turi suprasti esmę. (...) Kadangi buvo labai individualu, būdavo, kad grįžusi iš darbo su juo darau užduotis, kurias jis turėtų atlikti. Ir aiškinamės viską. Jis tokiu būdu baigė mokyklą“, – kalba E. Dučinskienė.

Darbdavių požiūris buvo kritiškas

Išlaikęs egzaminus ir įgijęs specialybę, Kasparas užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, tačiau susirasti darbą buvo sudėtinga.

„Ir patys ieškojome darbų, skambinau į vieną ir į kitą įmonę, bet jie tuo metu neturėjo lauko darbų. Kai paskambinu, pasakau, koks žmogus ieško darbo, nes labai dažnai žmonės išsigąsta išgirdę [apie autizmą], [baiminasi], kad gali būti baisių dalykų. Sudėtinga buvo“, – prisimena E. Dučinskienė.

Užimtumo tarnybos specialistė pasiūlė įsidarbinti pas giminaičius ar pažįstamus ir, kaip sako asociacijos „Kitoks vaikas“ steigėja, gana liūdnai nušvietė situaciją, kad darbdaviai nėra linkę įdarbinti autistiškų žmonių.

Tuo metu Užimtumo tarnyboje vyko projektas dėl darbo vietos sau steigimo. Kaip sako E. Dučinskienė, projektas gana sudėtingai skynėsi kelią: „Žmonės nelabai linkę tikėti, kad negalią turintis žmogus gali dirbti. (...) Rašėme paraišką, kad Kasparas nori prižiūrėti aplinką, įsigyti technikos, susikurti sau darbo vietą.

Aišku, buvo dvejonė netiesiogiai išsakyta, kad jis pats nesugebės to daryti. Gal nesugebės komunikuoti su klientais, bet atlikti paslaugą jis gebės. Galbūt nesugebės vesti buhalterijos, bet atlikti paslaugą galės.

Ko mes norime – ar norime universalaus žmogaus, turinčio negalią, kuris su klientais bendrauja, buhalteriją tvarko, ar mes norime, kad jis būtų naudingas ir galėtų būti laimingas dėl to, kad turi užsiėmimą?“ – klausimus kelia E. Dučinskienė.

Darbą atlieka preciziškai

Laimei, galiausiai pavyko įsteigti individualią įmonę, joje Kasparas ir dirba. Per vasarą jis įgavo įgūdžių ir įvaldė techniką.

Kitai vasarai jau sudarytas klientų sąrašas, planuojama, kad Kasparas veiklą pradės vystyti anksčiau. „Aplinkos tvarkytojai sąrašus ir visus planus daro dar esant sniegui už lango, o Kasparas gavo techniką, kai žydėjo pienės. (...) Jis labai noriai darbuojasi, jaučiasi svarbus, visiems pasakoja, kad jis jau dabar turi savo įmonę, joje dirba“, – pasakoja mama.

Nors iš pradžių buvo nerimo, kad Kasparą gali trikdyti stiprus technikos garsas, tačiau neprireikė ir garsą slopinančių ausinių.

„Matyt, teigiamos emocijos yra tokio dydžio, kad jos geba nustumti į antrą planą tą sensoriką ir gerokai ją prislopina. Šiuo metu mums nereikalingos ausinės, jis jaučiasi labai laimingas. (...) Jis techniką vairuoja preciziškai, kaip manikiūrininkas dirba. Prie augalo subtiliai privažiuoja, apvažiuoja, viskas būna tikrai labai gražiai nupjauta. Tų subtilybių išmoksti“, – teigia E. Dučinskienė.

Vis dėlto, pasak asociacijos steigėjos, gerųjų patirčių, kai autistiški žmonės įsidarbina, yra labai nedaug.

Sisteminė diskriminacija

Susirasti darbą sunku įvairią negalią turintiems žmonėms. Lietuvos negalios organizacijų forumo vadovė Henrika Varnienė sako, kad tokių istorijų, kai tėvams pavyksta įdarbinti vaikus, yra labai mažai.

Kaip LRT.lt pasakoja H. Varnienė, didžioji dalis žmonių, kurie turi sunkios negalios artimųjų, dažnai paveikti skurdo, jiems būtų sunku įkurti įmonę ir savo verslą. Kiti – pervargę nuo priežiūros, tad taip pat nebegalėtų sukurti verslo, priduria ji.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žmonių užimtumą reglamentuoja Užimtumo įstatymas, tačiau, teigia ji, žmonės, turintys tam tikrą negalią, lieka už šio įstatymo veikimo ribų ir negauna pagalbos.

„Kitose šalyse tokiais atvejais skiriamos ir dotacijos, parama šeimos nariams, kad jie sukurtų darbo vietas savo vaikams. Kur reikalingi nestandartiniai sprendimai, tėvai puikiai žino, ką jų vaikas gali geriau, kokia jo stiprybė. Taip gali sukurti darbo vietą, kad žmogus ne tik gautų darbo užmokestį, bet ir jo veikla taptų prasminga.

Kas laukia tų žmonių, jei jie netenka galimybės būti užimti? Sėdėjimas namuose, depresija, o šeimos nariams lieka tas pats, nes jie mato, kaip yra blogai jų šeimos nariui, jie tampa valstybės išlaikytiniais, nes nedirba, neturi pajamų, jiems reikia paramos ir visa sistema vėl atsisuka į dar blogesnę situaciją, nei buvo prieš tai. Vadinasi, laiku neįjungus tam tikrų mechanizmų, įvairių pagalbos formų, žmonės lieka atstumti“, – LRT.lt komentuoja H. Varnienė.

Anot jos, kuo negalia sunkesnė, tuo valstybės pagalba siekiant sukurti užimtumą turėtų būti didesnė, tačiau daliai žmonių valstybė sako susimokėti už užimtumą. Negalios organizacijų forumo vadovė svarsto, kad tai galėtų būti traktuojama kaip sisteminė sunkios negalios žmonių diskriminacija.

H. Varnienė pabrėžia, kad, jei būtų skiriama parama tokiam užimtumui, šeimos galėtų bendradarbiauti ir viena kitą palaikyti.

„Jei kiekvienas vaikas turėtų krepšelį, tokią galimybę, susijungusios šeimos įkurtų nedideles įmonėles, sugalvotų, kaip paslaugas teikti. (...) Dirbti gali visi, priklausomai nuo to, kiek pagalbos suteikiama. Juk sveikatos sistemoje nėra taip, kad kuo labiau sergi, tuo daugiau susimoki.

Taip nėra – visiems sudaromos vienodos galimybės. Net žmogaus, kuris visą gyvenimą neserga, mokesčių dalis eina tam, kuris susirgo, kuriam reikia pasveikti. Visiems turi būti sudaryta galimybė būti užimtiems. Dabar egzistuoja neteisinga pačios paramos disproporcija“, – teigia H. Varnienė.

Kaltina darbdavių požiūrį

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“ skatina didinti darbingo amžiaus negalią turinčių žmonių įtrauktį į darbo rinką ir parodyti, kad jokio skirtumo, ar su negalia, ar be jos, svarbiausia – samdyti žmones pagal jų talentus ir kompetencijas.

Iniciatyvos „Jokio skirtumo“ konsultantė, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė sako, kad sunkiausia įsidarbinti dėl darbdavių požiūrio. Anot K. Dūdonytės, kiek lengviau įsidarbinti žmonėms, turintiems judėjimo ar klausos negalią, o autistiškiems ar turintiems intelekto arba psichosocialinę negalią – sudėtingiau.

„Žmonės prisibijo, nežino, kaip elgtis, dėl to ir įsidarbinimas yra dar sudėtingesnis, nors turime suprasti, kad visi turime tokias pačias teises, vadinasi, net turėdami įvairių negalių galime mokytis su visais ir dirbti su visais“, – LRT.lt komentuoja iniciatyvos „Jokio skirtumo“ konsultantė.

K. Dūdonytė taip pat pabrėžia, kad žmonėms su negalia turėtų būti sudaryta daugiau galimybių įsidarbinti skirtinguose sektoriuose: „Dažnai būna skelbimų, kad ieško valytojų, bet ne visi negalios žmonės gali valytojais būti. Atrodo, kad žmogus su negalia gali tik valytoju dirbti. Juk darbų yra visokių – ir administravimo, ir medicinos, kur tik bepažiūrėsi.“

Dažniau atlieka nekvalifikuotus darbus

Kaip portalą LRT.lt informavo Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė, Užimtumo tarnyboje spalio 1 dieną buvo registruota 14 410 negalią turinčių asmenų.

Per šių metų devynis mėnesius tarpininkauta įdarbinant 5 855 Užimtumo tarnyboje registruotus negalią turinčius asmenis, iš jų 84 proc. – neterminuotai, 16 proc. – pagal terminuotas darbo sutartis. 2 028 asmenys veiklą vykdė pagal verslo liudijimą.

„Šiais metais daugiausia neįgalių asmenų įdarbino administracinę ir aptarnavimo, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto, statybos veiklas vykdančios įmonės.

Turintys negalią asmenys dažniausiai įsidarbindavo valytojais, pagalbiniais darbininkais, apsaugos darbuotojais, pardavėjais, automobilio vairuotojais, kiemsargiais, nekvalifikuotais apdirbimo pramonės darbininkais, pakuotojais ir virėjais“, – komentuoja M. Jankauskienė.

Užimtumo tarnybos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį tarnyboje kas mėnesį registravosi gana stabilus negalią turinčių asmenų skaičius – vidutiniškai apie 677 asmenis per mėnesį.

Nuo metų vidurio matomas per mėnesį Užimtumo tarnyboje užsiregistruojančių žmonių su negalia skaičiaus augimas, tačiau užsiregistravusių žmonių skaičius mėnesio pabaigoje šiais metais mažėjo, priduria M. Jankauskienė.

Pasak jos, per šių metų devynis mėnesius įsteigtos 132 darbo vietos neįgaliesiems, 2020 metais – 102, o daugiausia vietų įsteigta 2017 metais – 219.

„Pastebėta tendencija, kad darbdaviai mieliau priima žmones su negalia į valymo paslaugų įmones, pardavimų, konsultacijų telefonu ir kitas įmones, kur nereikia aukštos kvalifikacijos. Nemažai negalią turinčių asmenų įsidarbina ir juvelyrikos, IT ir apskaitos srityse.

Turintys judėjimo negalią asmenys daugiausia dirba darbus, kuriuos galima atlikti namų sąlygomis, pavyzdžiui, informacijos teikimas telefonu (skambučių centrai), prekyba telefonu ir panašiai“, – portalui LRT.lt sako Užimtumo tarnybos atstovė.

Kokią pagalbą galima gauti?

Kaip portalui LRT.lt perdavė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, siekiant neįgaliuosius integruoti į atvirą darbo rinką, įgyvendinamos Užimtumo įstatyme numatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės.

Pavyzdžiui, bet kuris darbdavys gali gauti paramą už neįgalaus asmens įdarbinimą, naujų vietų neįgaliesiems steigimą ar esamų darbo vietų pritaikymą prie bedarbio negalios. Pažymima, kad subsidijuojamas neįgaliųjų, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, įdarbinimas, siekiant sudaryti specialias sąlygas jiems išlikti darbo rinkoje, o neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis arba lengvas neįgalumo lygis, – siekiant padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje.

Darbdaviams, įdarbinusiems neįgaliųjų, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį yra mokama subsidija darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti.

Darbdaviams, steigiantiems ar pritaikantiems darbo vietas prie bedarbio negalios, kompensuojamos darbo vietos steigimo (pritaikymo) išlaidos.

Kaip teigia ministerija, savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas neįgaliesiems, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, siekiantiems pradėti savo verslą ir steigiantiems sau darbo vietą. Taip pat gali būti organizuojamos kitos priemonės, kuriomis siekiama kuo greitesnės integracijos į darbo rinką, pavyzdžiui, profesinis mokymas ar parama judumui.

Neįgaliesiems, Užimtumo tarnybos priskirtiems vidutinių ar ribotų įsidarbinimo galimybių grupei, gali būti teikiama pagalba atliekant įsidarbinimo procedūras ar lydimoji pagalba įsidarbinus.

Kaip tvirtina ministerija, sprendžiant negalią turinčių asmenų įdarbinimo problemas, Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta iki 2022 m. 4-ojo ketvirčio priimti teisės aktų pakeitimus dėl integracijos į atvirą darbo rinką skatinimo, atsisakant segreguotų darbo vietų socialinėse įmonėse rėmimo.

„Ministerija organizavo diskusijas su neįgaliųjų ir darbdavių organizacijomis. Atsižvelgiant į išsakytus lūkesčius, pastebėjimus, pasiūlymus, ieškomi efektyviausi sprendimai dėl perėjimo nuo paramos socialinėms įmonėms prie paramos, kurią galėtų gauti bet kuris darbdavys, įdarbinantis žmones su negalia.

Taip pat sprendžiami klausimai dėl Užimtumo tarnybos žmonėms su negalia taikomų priemonių ir paslaugų tobulinimo, naujų įdiegimo. Planuojama lėšas skirti efektyvesnei paramai, atsižvelgiant į asmens darbingumo lygį ir įsidarbinimo galimybes“, – rašoma ministerijos atsakymuose.

Šunys – ne tik geriausi žmonių draugai, bet ir žmonių su negalia pagalbininkai

Šunys – žmonių su negalia pagalbininkai (dažniausiai – aklųjų bei silpnaregių vedliai) padeda neįgaliam žmogui namuose. Lydi išėjus iš namų, perspėja apie kliūtis ir pavojus, paduoda daiktus ir pan. Šie šunys paprastai vadinami šunimis asistentais (anglų k. dogs assistants). Žmogaus su negalia pagalbininkas (asistentas, vedlys) mokomas pastebėti ir pranešti šeimininkui apie pavojus ar kliūtis, pratinamas būti išskirtinai pastabus bet kokiems dirgikliams, netikėtumams. Jis gali numatytu laiku paduoti žmogui vaistus, perspėti apie artėjantį epilepsijos priepuolį, iškviesti pagalbos tarnybas. 

Šunys vedliai atrenkami bei testuojami dar šuniukų vadoje. Atrinkti šuniukai socializuojami ir mokomi pagal specialias metodikas, o subrendę ir baigę mokymus, laiko nelengvus egzaminus. Išlaikyti egzaminą ne visiems pavyksta, ne visi šunys gali dirbti šį sunkų, tačiau labai reikalingą darbą. Lietuvoje šunų – vedlių mokyklos ir specialistų, kurie ruoštų vedlius arba šunis asistentus, kol kas nėra. Tuo tarpu kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje  šunų – neįgaliųjų pagalbininkų jau yra ir jie puikiai atlieka savo pareigas.

Sužinokite daugiau apie šunis asistentus-vedlius, jų paruošimą bei su kokiais iššūkiais susiduria juos turėti norintys negalią turintys asmenys Lietuvoje LRT „Laba diena, Lietuva“ laidoje.


 

Kitokia diena įmonėje laužo stereotipus ir atveria galimybių žmonėms su negalia

Lietuvoje žmonių su negalia įtrauktį į darbo rinką vis dar stabdo baimės ir stereotipai, tačiau situacija pamažu keičiasi – kasmet vis daugiau įmonių į savo kolektyvus priima įvairių galimybių žmones. Prie to prisideda jau dvejus metus Lietuvoje vykstanti iš Vakarų atkeliavusi „DUOday“ iniciatyva – tai diena, kai įmonės ir organizacijos kviečia žmones su negalia susipažinti su skirtingomis darbo vietomis bei pozicijomis, taip skatinant užimtumą ir atviresnį požiūrį, rašoma iniciatyvos „Jokio skirtumo“ pranešime spaudai.

„DUOday“ iniciatyva prasidėjo Airijoje, kiek vėliau išplito ir į kitas Europos šalis. Šią dieną žmonės su negalia praleidžia su įmonės darbuotojais (sudaro duetą – DUO), jie ne tik susipažįsta su įmone iš vidaus, bet ir išbando įvairių pozicijų darbuotojams įprastas užduotis, dalyvauja susitikimuose, bendrauja su kolektyvu.

Įmonėms tai puiki proga susipažinti ir pabendrauti su darbuotojais, kurių potencialas darbo rinkoje nepagrįstai nuvertinamas, nes darbdaviams trūksta žinių ir suvokimo apie darbuotojų integravimą ir universalių darbo vietų kūrimą. Pagrindiniai „DUOday” tikslai yra atkreipti dėmesį į žmonių su negalia įdarbinimo problemas bei paskatinti įmones kurti atviresnę darbo rinką.

Lietuvoje prigijo ir auga

„Šiuo metu Lietuvoje iš beveik 159 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, dirba vos apie 29 proc., tai rodo, kad mūsų darbo rinkos dar negalime vadinti atvira ir įtraukia. Tačiau matome, kad įmonės yra pasiruošusios pokyčiams – darbdaviai konsultuojasi dėl to, kaip sukurti įvairių poreikių žmonėms tinkančias darbo vietas ir kaip juos pritraukti, organizuoja atvirų durų dienas.

Didieji šalies darbdaviai prisijungė prie kampanijos „Dirbk pas mus. Jokio skirtumo, su ar be negalios“, parodydami, jog nediskriminuodami samdo žmones pagal jų talentus ir kompetencijas“, – žmonių su negalia įdarbinimo situaciją komentuoja Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Eglė Čaplikienė.

„DUOday“ iniciatorė Lietuvoje – socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“, kuri jau 15 metų dirba žmonių su negalia įdarbinimo srityje. Agentūros direktorė Jurgita Kuprytė pasakoja, kad iniciatyvos idėją atsivežė iš Belgijos, kur ji vykdoma daugiau nei 10 metų. Anot jos, pirmasis „pilotinis“ iniciatyvos organizavimas Vilniuje kėlė daug klausimų, tačiau viskas puikiai pavyko ir nuspręsta rengti „DUOday“ kasmet.

„Šią iniciatyvą pritaikyti Lietuvoje nebuvo sunku, nes įmonės reagavo geranoriškai ir noriai prisijungė. Pirmojoje „DUOday“ 32 žmonės su negalia išbandė darbo vietas 25-iose įmonėse. 2020 metais dėl pandemijos situacijos atsisakėme iniciatyvos minties. Šiemet grįžome ir plėtėmės tiek geografiškai, tiek įmonių pobūdžiu. Iniciatyvą rengėme 7 Lietuvos miestuose bei regionuose.

Didžioji dauguma dalyvių yra verslo organizacijos, tačiau prisijungė ir Prezidentūra, taip pat kai kurios valstybinės įstaigos“, – aiškina organizatorė ir akcentuoja, kad įmonėms tai puiki galimybė pasitikrinti, ar jų sukurtos darbo vietos yra universaliai pritaikytos.

Pasak J. Kuprytės, šiemet „DUOday“ dalyvių skaičius siekė 150, o įvairias pozicijas siūliusių kolektyvų – virš 140. Iniciatyvos dalyviai susipažino su kosmetologų, floristų, teatro kostiumų dailininkų, režisierių, darželio auklėtojų, informacinių technologijų, klientų aptarnavimo specialistų, kasos darbuotojų, projektų vadovų, personalo atrankos specialistų, aplinkos priežiūros darbuotojų, laborantų, padavėjų, kepėjų, kelių prižiūrėtojų ir kitomis profesijomis.

Iniciatyva keičia situaciją ir teikia naudą visiems

J. Kuprytė pabrėžia, kad agentūrai žinomi 7 atvejai, kai dalyviai po projekto gavo darbo pasiūlymus jau išbandytose vietose. Anot jos, iniciatyvos nauda yra abipusė, kadangi skatina žmonių su negalia aktyvumą, didina pasitikėjimą savimi ir suteikia daugiau informacijos apie darbo rinką, o įmonėms tai proga pažinti žmonių su negalia įvairovę ir geriau suprasti jų poreikius.

„Kai kas pradėjo savanoriauti, lavinti pomėgius, kai kas pradėjo savo verslą. Taip pat pabrėžčiau pažinimo naudą, kadangi suteikiama galimybė pamatyti įvairias darbo sąlygas bei vietas, į kurias nėra taip paprasta patekti. Jausmas, kad esi laukiamas organizacijose, nesvarbu, turi negalią ar ne – tai yra svarbu žmonių savivertei.

Žvelgiant iš dalyvavusių įmonių pusės, kai kurias iš jų ši iniciatyva paskatino galvoti apie žmonių su negalia įdarbinimą ateityje, skatino keisti nuostatas, mąstymą, atverti duris ne vienai dienai, o ilgam laikui“, – tvirtina J. Kuprytė.

Anot vadovės, vienas iš esminių „DUOday“ tikslų – didinti sąmoningumą apie žmones su negalia, keisti nuostatus ir požiūrį bei parodyti esančias galimybes. J. Kuprytė tikina, kad viena diena negali pakeisti mąstymo, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje yra jaučiami pokyčiai ir darbdavių noras suteikti šansą žmogui su negalia.

Naudinga ne tik dalyviams, bet ir darbuotojams

Šiemet prie „DUOday“ iniciatyvos prisijungė nemažai Lietuvos organizacijų ir įmonių, tarp jų ir „Lietuvos paštas“, kuris žmonėms su negalia siūlė įvairias darbo pozicijas keliuose miestuose. „Lietuvos pašto“ darnumo projektų vadovės Indrės Kulikauskaitės teigimu, darbuotojų įvairovė yra vertybė, kurios yra siekiama, o dalyvavimas „DUOday“ iniciatyvoje padeda pritraukti naujų darbuotojų.

„Didelė „Lietuvos pašto“ komanda labai įvairi – čia dirba žmonės iš visų Lietuvos vietovių, turime ir kolegų iš užsienio. Esame įvairūs ne tik geografiškai, bet ir amžiaus prasme. Taip pat užtikriname galimybę dirbti ir žmonėms su negalia – tokių kolegų jau turime daugiau kaip 160.

Šiais metais „DUOday“ iniciatyvos metu 8 žmonės su negalia išbandė darbą Lietuvos pašto skyriuose Kaune, Kaišiadoryse, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje. Jie padėjo darbuotojams skirstyti siuntas, dėti jas į paštomatus bei pristatyti laiškus ir siuntas kartu su mobiliuoju laiškininku.

Vienas iš dalyvių vėliau prisijungė prie mūsų komandos – pradėjo dirbti kontaktų centre Vilniuje. „DUOday“ iniciatyvoje dalyvavome jau antrą kartą, ketiname prie jos prisijungti ir ateityje. Iniciatyva naudinga, ne tik dalyviams, bet ir mūsų darbuotojams, nes plečia jų akiratį bei supratimą apie žmones su negalia“, – patirtimi dalinasi I. Kulikauskaitė.

„Jokio skirtumo“ – tai visuomenės švietimo ir informavimo kampanija, kuria siekiama parodyti, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali dirbti, sportuoti, keliauti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Vienas iš iniciatyvos tikslų – atviros ir įtraukios darbo rinkos Lietuvoje skatinimas. Daugiau informacijos: www.jokioskirtumo.lt

Ar švietimo sistema tinkamai rūpinasi vaikais su specialiais poreikiais?

Laiko liko nedaug – 2024 m. įsigalios Švietimo įstatymo pataisos dėl įtraukaus ugdymo, o dauguma šalies mokyklų nepritaikytos, mokytojo padėjėjai neparuošti, kyla klausimų, kokios kvalifikacijos darbuotojai tai turi būti.

Kaip ruošiamasi neįgalių, sveikatos bei raidos sutrikimų turinčių vaikų įtraukčiai į bendrojo ugdymo klases. Apie tai klausykite Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“

Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kurie naikina diskriminuojančias nuostatas negalią ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams: jie galės lankyti artimiausią jo gyvenamojoje vietoje esančią bendrąją mokyklą, bus priimami visiškai lygiais pagrindais su kitais mokiniais. Taip pat gerokai išsiplės pagalbos sistema mokyklose. Numatoma galimybė, kad pamokose bei kitose mokinių veiklose dalyvautų du mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokinio padėjėjai, numatoma daugiau alternatyvios komunikacijos priemonių, kai mokykloje ugdomas autistiškas, regėjimo ar klausos negalią turintis mokinys.

Naujos Švietimo įstatymo nuostatos būtų įgyvendinamos palaipsniui ir galutinai įsigaliotų nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. Nuo tų metų rugsėjo bendrosios mokyklos nebegalės atsisakyti priimti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ir nukreipti į specialiąsias mokyklas. Iki to laiko savivaldybės, mokyklos turi padaryti visus darbus, kad jiems būtų sukurtos visos sąlygos, o valstybė – skirti reikiamų lėšų.

Įtraukties veiksmų plano tikslas – šalinti fizines, informacines, socialines kliūtis ir užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam vaikui mokantis drauge su savo bendraamžiais jam artimiausioje švietimo įstaigoje, suteikiant reikalingą, jo ugdymosi poreikius atliepiančią pagalbą.

Įgyvendinant įtraukties veiksmų planą numatoma siekti, kad švietimo pagalbą gaunančių mokinių dalis padidėtų nuo 57,6 proc. 2020 m. iki 80 proc. 2024 m., o negalią turinčių mokinių, ugdomų įtraukiuoju būdu bendros paskirties švietimo įstaigose, dalis pakiltų nuo 48,6 proc. 2020 m. iki 65 proc. 2024 m. Taip pat siekiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, dalyvaujančių neformaliajame vaikų švietime, dalis išaugtų nuo 30 proc. 2020 m.  iki 35 proc. 2024 m.

 

 

 

Studentai, turintys negalia vis dar susiduria su įvairiais iššūkiais

Jokio skirtumo, su negalia ar be jos - visi siekiame išsilavinimo. Tik ar Lietuvoje aukštasis mokslas išties prieinamas kiekvienam? Su kokias iššūkiais susiduria negalią turintys studentai ir kaip švietimo sistema pritaikyta jų poreikiams?

Apie tai klausykite Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso

 

Unikalus bendravimo suolelis „Jokio skirtumo“ turą po Lietuvą užbaigia Klaipėdoje

Po Lietuvą keliaujantis Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuojamos visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis atkeliavo į Klaipėdą. Uostamiestis yra paskutinioji, dešimta, suolelio kelionės stotelė.  Unikalios konstrukcijos, prie skirtingų žmonių poreikių prisitaikyti galintis suolelis iki lapkričio 9 dienos Teatro (Anikės) aikštėje miesto gyventojus ir svečius kvies prisėsti ir bendrauti apie keliones.

Rugpjūčio pabaigoje startavusi „Jokio skirtumo“ kampanija atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali dirbti, keliauti, sportuoti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Ir bendrauti. Ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus. Taip gimė vienu iš kampanijos simbolių tapęs „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis, ant kurio prisėdus kalbėtis apie gyvenimiškus dalykus patogu kiekvienam.

„Jokio skirtumo” suolelis savo kelionę pradėjo vasaros pabaigoje. Per visą kampanijos laiką jis apkeliavo 5-ias vietas Vilniuje ir 5-ias kituose Lietuvos miestuose. Kiekvienas suoliuko sustojimas skleidžia vis kitokią aktualią žinutę: Vilniaus senamiesčio erdvėse skatinome bendrauti apie meną, universalų dizainą, mokslą ir sportą, Alytuje – apie intelektualų laisvalaikį, Tauragėje raginome kalbėtis apie verslumą, Utenoje – apie turizmą, o Šiauliuose – apie pramogas ir jų pritaikymą visų poreikiams. Uostamiestis tapo paskutine suolelio stotele, kurioje norime žmones įkvėpti ir paraginti kartu su draugais, šeimos nariais ar tiesiog sutiktais praeiviais prisėsti ir bendrauti apie keliones. Visi mes norime patirti pažinimo džiaugsmą, o keliavimas yra vienas iš maloniausių pažinimo šaltinių”, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Keliauti gali visi. Svarbu, planavimas

21-erius metus neįgaliojo vežimėliu judantis buvęs Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis direktorius Gintaras Zavadckis – aistringas keliautojas. Vyras pasakoja, kad visą gyvenimą keliauja po pasaulį, o šiuo metu jam maloniausios kelionės gamtoje ir plaukiojimas baidarėmis.

„Dažniausiai kasmet su kolektyvu keliaujame plaukti į kokią nors šalį: Skandinaviją, Rusiją ar Gruziją. Dabar pandemijos situacija neleidžia planuoti tolimų kelionių, tad paskutinį kartą buvome Estijoje. Mano kelionės atrodo labai paprastai: palapinė, laužas ir atsivežtos baidarės, kurias pririšame prie automobilių. Tik nesiryžtu keliauti vienas, nes jeigu iškrisčiau iš vežimėlio, pats negalėčiau įlipti“, – pasakoja G. Zavadckis.

Jis šmaikštauja, kad kelionės yra tarsi liga, nuo kurios vaistų nėra. Tik pažymi, kad reikia tinkamai nusiteikti ir pasiruošti, nes kelionėse žmonių su negalia gali laukti tam tikri iššūkiai ir netikėtumai. Pasak jo, kelionės ir sukauptos patirtys parodė, kad kuo turtingesnė užsienio šalis, tuo joje labiau atsižvelgiama į neįgaliųjų poreikius.

„Skandinavijoje daugelis lankytinų vietų yra pritaikytos įvairių poreikių žmonėms, o, keliaujant į skurdesnę šalį, reikia daug ką susiplanuoti iš anksto. Pavyzdžiui, prieš porą metų lankėmės Sakartvele, ten per dešimt dienų radome tik vieną muziejų, kuris yra pritaikytas negalią turintiems žmonėms“, – pasakoja G. Zavadckis.

Vyras džiaugiasi, kad Lietuvoje per pastaruosius 10-15 metų keliavimas žmonėms, turintiems negalią, ženkliai palengvėjo, gerėja viešų lankytinų vietų prieinamumas, tačiau, siekiant paskatinti ir privačius verslus sukurti įvairių poreikių keliautojams tinkamas sąlygas, patys negalią turintys žmonės turi būti aktyvūs ir daugiau keliauti.

Uostamiestis – keliautojų pamėgtas kraštas

Klaipėda – keliautojų mylimas miestas. Miesto turizmo centro direktorė Romena Savickienė teigia, kad net šiuo pandeminiu laikotarpiu jūra ir geras oras padarė didžiulį darbą ir jų dėka turizmas Klaipėdoje nesustojo.

„Pagrindiniu lankomiausiu turistų objektu išlieka jūra, tačiau populiarūs ir pažintiniai takai, miškai, gamtos objektai, jūrų muziejus ir delfinų pasirodymai. Rugpjūčio mėnesį atsidarė nauja archeologijos ekspozicija „Kurtina“, buvo lankomi ir kiti muziejai. Žmonės pakankamai aktyvūs, populiarūs dviračių ir pėsčiųjų takai, vandens pramogos ir naktinės ekskursijos“, – vardija R. Savickienė.

Pasak vadovės, į Klaipėdą atvyksta vis daugiau turistų, turinčių negalią, todėl siekiama, kad visi, nepriklausomai nuo savo fizinių galimybių, čia jaustųsi gerai. Tam mieste vyko netgi nuotoliniai mokymai, skirti Klaipėdos gidams, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus atstovams, kurių metu kalbėta, kaip vystyti visiems prieinamą turizmą.

„Turime viešbučių, kurių kambariai pritaikyti negalią turintiems žmonėms, universaliai pritaikytų muziejų. Infrastruktūra mieste gerėja, rekonstruojami pastatai ir objektai, kuriuos pasiekti patogu tiek mamoms su vežimėliais, tiek dviratininkams ar judėjimo negalią turintiems žmonėms. Esame parengę specialų turistinį maršrutą po Klaipėdos senamiestį, kuriuo nesunku pravažiuoti vežimėliu“, – pasakoja R. Savickienė.

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuojama kampanija „Jokio skirtumo“ skatina didesnę žmonių su negalia įtrauktį į visuomeninį gyvenimą ir ragina užtikrinti lygias galimybes visiems. Daugiau informacijos: www.jokioskirtumo.lt

 

Didžiausios Lietuvos įmonės prisijungė prie kampanijos „Jokio skirtumo“: kuriame atviresnę darbo rinką

Lietuvoje iš beveik 159 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, dirba vos apie 29 proc. Siekiant kurti atviresnę darbo rinką Lietuvoje, Neįgaliųjų reikalų departamentas inicijuoja kampaniją „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“, prie kurios jungiasi didieji Lietuvos darbdaviai. Kampanijos tikslas – paskatinti darbdavius įtraukti žmones, turinčius negalią, į darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios – samdome darbuotojus pagal jų talentus ir kompetencijas, rašoma pranešime spaudai.

„Žmonės su negalia, lygiai kaip ir negalios neturintys asmenys, nori realizuoti save, jaustis reikalingi, gyventi savarankiškai ir būti finansiškai nepriklausomi. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje einame atviresnės darbo rinkos link – ne tik viešojo bet ir privataus sektoriaus įmonės priima negalią turinčius darbuotojus, patys žmonės su negalia kuria verslus ir tampa darbdaviais. Tačiau tai pirmi žingsniai – svarbu keisti bendrą darbo rinkos požiūrį, edukuoti ir skatinti darbdavius sukurti įvairių poreikių žmonėms tinkamas fizines darbo sąlygas ir lygiavertes galimybes įsitraukti į darbo kolektyvą“, – apie iniciatyvą pasakoją Neįgaliųjų departamento vadovė Eglė Čaplikienė.

Užimtumo tarnybos duomenimis, šių metų spalio 1 d. buvo registruota 14410 darbo siekiančių asmenų su negalia. Iš jų per devynis šių metų mėnesius tarpininkauta įdarbinant 5855; įsteigtos 132 naujos darbo vietos asmenims/žmonėms su negalia.

Daugiausia žmonių su negalia dirba įmonėse, teikiančiose administracines ir aptarnavimo, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto, statybos paslaugas.

Kampanija „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ siekiama paskatinti ir padrąsinti negalią turinčius žmones kandidatuoti į darbo pozicijas, parodant, kad darbdaviai yra atviri visiems kandidatams, turintiems reikiamas žinias, kompetencijas ir norą dirbti.

Pavyzdį rodo didžiosios įmonės bei įvairios organizacijos

Prie iniciatyvos „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ jau jungiasi tokie darbdaviai, kaip „Rimi“, „Darnu Group“, „Swedbank“, „BTA“, „Švyturys-Utenos alus“, „Danske Bankas“, „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus vandenys“, „VAATC“, „Simplika“. Taip pat „Vytauto Didžiojo universitetas“, „Mykolo Romerio universitetas“, „Valstybinė darbo inspekcija“, „Užimtumo tarnyba“, „Techninės pagalbos neįgaliesiems centras“, „Lietuvos verslo konfederacija“, „Europos socialinio fondo agentūra“, „Vilniaus miesto socialinės paramos centras“, „Utenos rajono neįgaliųjų draugija“, „Kurk save“.

Iniciatyvoje dalyvaujančios įmonės ir organizacijos savo socialinių tinklų paskyrose ir darbo skelbimuose naudoja specialų kampanijos ženklinimą – „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ Facebook rėmelį, darbo skelbimo ženkliuką ir/ar grotažymę. Neįgaliųjų reikalų departamentas kviečia prie iniciatyvos jungtis ir kitas įmones. Daugiau informacijos skelbiama iniciatyvos svetainėje www.jokioskirtumo.lt

„Įdarbindami žmones visų pirma vertiname tai, kokia yra jų motyvacija ir noras dirbti – šie kriterijai taikomi visiems, nepriklausomai nuo jų fizinių ar kitų ypatumų“, – sako „Rimi Lietuva“ personalo vadovė Vaida Kaikarienė.

„Visiškai nesvarbu, ar žmogus su negalia ar be, svarbu vertė, kurią kiekvienas sukuriame kompanijai ir patys sau. Tikime, kad žmonės su negalia yra pilnaverčiai darbo rinkos dalyviai ir gali, drauge su kitais kolegomis, drąsiai siekti ambicingų verslo tikslų“, – kalba „BTA draudimo“ Personalo vadovė Eglė Radeckienė.

„Kviečiame nebijoti kandidatuoti – mes tikime, kad negalią turintys asmenys, lygiai kaip ir negalios neturintys, turi teisę būti finansiškai savarankiškais“, – sako AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Personalo verslo partnerė Justina Mockevičienė.

Labiausiai trūksta pasitikėjimo

Tarptautinės personalo atrankų grupės „Simplika I CVO Recruitment“ vadovė Akvilė Kazlienė sako, kad darbdavių požiūris į žmonių su negalia įtrauktį yra gana neutralus, nes praktika juos įdarbinti yra dar labai menka.

„Įmonės nežino, kaip darbuotoją su negalia reiktų įtraukti į darbo aplinką ar tinkamai paruošti jam darbo vietą. Yra dar daug nežinomybės ir baimės. Prieš porą metų šia tema domėjausi plačiau ir girdėjau iš negalią turinčių žmonių, kad darbdaviai kartais bijo labiau nei jie patys. Iš tiesų juk tereikia tik pasikalbėti su žmogumi ir pačio paklausti, kaip jam tinkamai paruošti darbo vietą. Normalu yra nežinoti, jei niekada nesi darbinęs žmogaus su negalia“, – sako A.Kazlienė.

Ji pastebi, kad Lietuvoje jau yra organizacijų, kurios yra atviros ir pasiruošusios priimti darbuotoją, atitinkantį darbo profilį, nepaisant to, ar žmogus turi negalią, ar neturi.

„Tokios atviros organizacijos mielai priimtų darbuotojus su negalia, tačiau jie labai nepasitiki savimi ir patys dažniausiai neina į kontaktą su potencialiu darbdaviu. Žmonės su negalia dažnai „nurašo“ save net „normaliai“ nepabandę. Reikia suprasti, kad su darbo paieškos iššūkiais susiduria visi žmonės. Išsprendę šį pasitikėjimo iššūkį, tikiu, kad daug atviresni taps ir patys darbdaviai“, – sako Simplika I CVO Recruitment vadovė.

 

 

 

 

Aktorė I. Filipovič apie negalios keliamus iššūkius ir universalaus dizaino principus: aplinka gali įkalinti arba įgalinti

Universalus dizainas – tai aplinkos ir gaminių kūrimas, kuomet sudaromos vienodos galimybės tuo pačiu daiktu ar erdve naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų gebėjimus ar poreikius. Universalaus dizaino principai leidžia užtikrinti vienodas žmonių galimybes per paprastumą ir intuityvumą, lankstumą, informacijos pateikimą skirtingais būdais – garsu, simboliais, tekstu, taktiliniais indikatoriais ir pan., parenkamos visiems optimalios erdvės, apgalvojami sprendimai, taupantys jėgas ar neleidžiantys suklysti ir taip susižaloti, patirti nuostolių. 


Erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė teigia, kad šie principai architektams yra savaime suprantami. Gaminiai ir statiniai turėtų būti projektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai, būtų funkcionalūs. Viešos erdvės projektuojamos pagal pagrindinius universalaus dizaino principus: visų lygybės, lankstumo, paprasto ir intuityvaus naudojimo, tinkamai pateiktos informacijos, tolerancijos klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudų, optimalaus dydžio ir erdvės.

Anot A. Slapikaitės, jau nuo studijų laikų architektai mokomi mąstyti apie visuomenės gerovę ir universalius dizaino sprendimus, kurie būtų patogūs ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Tačiau fizinę negalią nuo vaikystės turinti aktorė Inga Filipovič sako, kad universalaus dizaino principai skamba patraukliai, tačiau juos pritaikant realybėje, Lietuvoje dar yra kur tobulėti. 
Kasdienybėje universalumo pasigenda

Aktorė I. Filipovič teigia, kad  kartais erdvės, pritaikytos negalią turintiems žmonėms, jos atveju, gali būti didesnė kliūtis nei pagalba. „Kadangi mano vežimėlis yra mažesnio dydžio nei įprastas neįgaliojo vežimėlis, man kartais nueiti į viešąjį tualetą yra tikras iššūkis. Neįgaliųjų tualetas man per aukštas – o įprastas tualetas neturi porankių, kurie padeda atsiremti. Tiesa, per tiek metų atradau savo sistemą, tačiau kartais pasigendu architektų ar projektuotojų pamąstymo apie tokius atvejus, kaip mano – juk aš tikrai ne viena, vaikai neįgaliųjų vežimėliuose turėtų susidurti su tokiais pat iššūkiais“, – sako moteris.

I. Filipovič pasakoja, kad norėdama iš savo namų patekti į Vilniaus senamiestį, turi važiuoti tiesiog gatve, nes žino, jog ne visose vietose yra šaligatvių nuolydžiai. Policininkai ne kartą yra ją sustabdęs dėl važiavimo neleistinoje vietoje, tačiau moteriai paaiškinus, kad negali užvažiuoti ar nuvažiuoti nuo aukštų šaligatvio bortų, išgirsdavo atsakymą, kad tokiais atvejais reikia prašyti kitų žmonių pagalbos.
„Aš jau geriau važiuosiu priešinga eismo juosta, saugiai, bet būsiu tikra, kad nereikės laukti pagalbos kelias valandas. Taip pat turiu šiokią tokią baimę prašyti žmonių pagalbos, nes kartą paprašiau ir nudegiau – į kalną mane užstūmęs žmogus ištraukė ir pavogė mano piniginę“, – išgyvenimais dalijasi I. Filipovič.

Universalus dizainas – neatskiriama darbo etikos dalis

Architektė A. Slapikaitė pasakoja, kad universalaus dizaino principai Lietuvoje buvo taikomi ir prieš dešimt metų, ir dabar – šiuo metu reikalavimai yra sugriežtėję. Pavyzdžiui, visuomeninių pastatų tualetuose įrengiamos specialios virvutės, kurias patraukus nusiunčiamas pagalbos signalas, prieš laiptus įrengiama speciali iškili danga regos negalią turintiems žmonėms, taktiliniai vedimo takai įrengiami ir šaligatviuose, prie didžiųjų sankryžų, daug kur atsisakoma slenksčių. 

„Manau, kad tiek Lietuva, tiek Europa vis labiau atsižvelgia į specialiuosius žmonių poreikius, taigi labai tikiu, kad sąlygos gerėja. Architektai dažniausiai remiasi statybos techniniais reglamentais – ten nurodoma viskas labai konkrečiai, pavyzdžiui, tualeto aukštis, porankių atstumai ir vežimėlio apsisukimui reikiama erdvė. Tai yra „architekto maldaknygė“, kuria dažniausiai vadovaujamės. Metams bėgant, vis atsiranda papildomų būtinųjų sąlygų, kurios dar labiau didina įtrauktį, pritaiko erdves ir daiktus kuo platesnei visuomenės daliai. Tačiau apie universalaus dizaino principus reikia galvoti kiek originaliau – apie kiekvieną atvejį individualiai, nes techniškai jie dažniausiai neapibrėžiami“, – sako architektė-interjero dizainerė.

A. Slapikaitė mano, kad tam, jog suprastum tikrąją situaciją savo projektuojamoje erdvėje, verta pačiam atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį arba pavaikščioti užrištomis akimis ir išbandyti, kiek technines specifikacijas atitinkantis objektas realybėje yra patogus ir pritaikytas. Jeigu to nėra, verta reaguoti ir imtis papildymų, pakeitimų. 
„Iš vienos pusės atrodo, kad mes atsižvelgiame į skirtingus poreikius, tačiau iš kitos – nesu tikra, ar tai tikrai užtikrina lygias galimybes visiems ir tikrai norėčiau pati visas savo projektuojamas erdves išbandyti ir patikrinti. Pavyzdžiui, ar atėjus į maisto prekių parduotuvę, prekystalis nebus per aukštas, ar tikrai pro visus praėjimus pateksime į sanitarinius mazgus, ar pandusai į įvairias erdves tikrai yra patogaus nuolydžio užvažiuoti žmogui su vežimėliu, ar pėsčiųjų takai pritaikyti vežimėliams – neretai matau, kad žmonės su vežimėliu važiuoja dviračių takais – danga ten lygi, ar važiuojamąja kelio dalimi“, – vardija  architektė.

Mato tam tikrų spragų

Per beveik 15 metų darbo architektė A. Slapikaitė teigiamų pokyčių pastebi, ji pati stengiasi panaikinti „vieno slenksčio taisyklę“ – ar tai būtų visuomeniniai takai, ar vienos pakopos laiptai miesto erdvėse. Pasak jos, architektai kiekvieną dieną mažomis detalėmis stengiasi palengvinti visų gyvenimą.

„Universalus dizainas turi būti patogus visiems – negalią turintis žmogus nebūtinai sėdi vežimėlyje. Pavyzdžiui, atėjus į namus, kuriuose yra slenkstis, už jo kliūva ir maži vaikai, ir vyresni žmonės. Mano mažametė dukra ne kartą yra susitrenkusi, nugriuvus dėl slenksčio. Tie nepatogumai vienodai nepatogūs visiems ir manau, kad visuomenėje reikia daugiau apie tai kalbėti“, – sako architektė.
Anot pašnekovės, kai kurios miesto erdvės yra lengvai pasiekiamos ir universalios, tačiau kitos – ypač senamiestyje, sunkiau pritaikomos dėl senų konstrukcijų, kurias ne visada galima keisti. „Pavyzdžiui, daugelis degalinių dažniausiai atitinka standartus – neturi laiptų ir slenksčių, turi didelius ir erdvius tualetus su atramomis. Kai kuriose automatinėse degalinėse tokias operacijas, kaip kuro kiekio įvedimas, apmokėjimas ar kvito spausdinimas, negalią turintys asmenys gali atlikti valdydami specialią klaviatūrą, lengvai pasiekiamą sėdint vežimėlyje“, – sako architektė.
Dar viena paslaugų vieta, kuri dažniausiai būna pritaikyta įvairiems poreikiams, anot A. Slapikaitės, yra grožio salonai. Tačiau sunkumų gali kilti dėl patekimo į patalpų vidų, ypač jeigu grožio salonas įrengtas sename name ar senamiestyje. Iš miesto pusės į salono patalpas dažnai veda statūs laiptai, siauri praėjimai ar slenksčiai. Senuose pastatuose ir sanitariniai mazgai neretai būna itin maži.

Universalumas – laimėjimas visiems

Aktorė I. Filipovič teigia, kad kuriant visiems pritaikytas erdves, investuojama į visuomenę, didinama įtrauktis. „Neapgalvotos erdvės stabdo žmonių su negalia potencialą ir norą kažką daryti, atsiskleisti. Žmonės po traumų užsidaro savyje, nes jaučiasi nereikalingi visuomenei. Tačiau visiems, bijantiems išeiti į viešumą, noriu pasakyti, kad išdrįsti ir nekompleksuoti svarbu visų labui. Praeiviai, architektai turi matyti, kaip mums kartais sunku judėti, turi suprasti, kokios pagalbos mums reikia. Juk universalus dizainas reikalingas ne tik mums, jis reikalingas visiems“, – sako ji.

Architektė A. Slapikaitė antrina ir linki kolegoms nepamiršti visų žmonių. „Kartais žmonės su negalia atrodo nematomi, nepagalvojame apie jų poreikius, bet jie yra mūsų visuomenės dalis. Turime suprasti, kokią didelę reikšmę visaverčiam gyvenimui daro mūsų projektavimas, kiti sprendimai, kuomet pritaikomi universalaus dizaino principai. Pavyzdžiui, įdiegiamos galimybės iš siuntų paštomatų pasirinkti paslaugas tik iš apatinių skyrelių – paties paštomato projektavimo keisti nereikia, tereikia pasitelkti IT sprendimus“, – sako architektė.

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“ kviečia visus atkreipti dėmesį į universalaus dizaino principus, ieškoti geriausių sprendimų, kad visiems būtų patogu gyventi. Jokio skirtumo žmogus su negalia, ar be jos – miesto erdvės turi būti patogios ir prieinamos visiems.
 

„Jokio skirtumo“ suolelis Tauragėje ragina kalbėti apie verslumą ir lygias galimybes visiems

Į Tauragę atkeliavo Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuotos kampanijos „Jokio skirtumo“ simbolis – bendravimo suolelis. Jis ne tik gali prisitaikyti prie skirtingų žmonių poreikių, bet ir ragina miestiečius prisėdus pasikalbėti apie verslumą. Jokio skirtumo su negalia ar be – gebėjimą imtis ekonominės veiklos gali turėti bet kuris iš mūsų.

Vilniuje startavusios visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis Tauragėje Pilies aikštėje bus iki spalio 17 dienos. Tauragiškiai kviečiami einant pro šalį ar iš anksto suplanavus susitikimą su draugais arba pažįstamais, prisėsti prie suolelio ir pabendrauti apie veiklas ir verslumą, pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi.

Per artimiausias savaites suolelis bus apkeliavęs iš viso 10 skirtingų vietų visoje Lietuvoje. O suolelio kelionės stotelės pasirinktos neatsitiktinai – kiekvienoje vietoje suolelis skleidžia tam tikrą žinutę, sufleruojančią vis kitą pokalbio temą.

„Tauragė – jau septintasis suolelio sustojimas. Rugsėjo mėnesį skirtingose sostinės senamiesčio erdvėse skatinome bendrauti apie meną, universalų dizainą, mokslą, sportą. Alytuje žmonės diskutavo, kas yra intelektualus laisvalaikis ir kaip svarbu sudaryti galimybes juo mėgautis visiems žmonėms – nesvarbu, su negalia ar be jos. O įvairias Tauragės organizacijas, kurios skatina verslumą, įvairias veiklas, taip pat visus miestiečius kviečiame pasinaudoti proga ir paskirti pasimatymą draugams prie „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio ar tiesiog užkalbinti praeivį ir pabendrauti apie verslumą, atvirą darbo rinką, apie svarbą užtikrinti visų žmonių teises, kad jie galėtų dirbti ir užsidirbti“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Verslumo galimybės 

Lietuvoje galimybių kurti sau darbo vietą tikrai yra, kasmet įkuriama įvairių verslų: nuo mažų internetinių parduotuvių iki sparčiai augančių „vienaragių“. Tačiau galimybės vienodos ne visiems. Verslumui ir ekonominei veiklai svarbų vaidmenį turi ir visuomenės požiūris bei vyraujantys stereotipai, kad žmonės su negalia negali būti verslininkai arba geri darbuotojai. Būtent tai neretai ir iššaukia darbo ieškančių žmonių motyvacijos stoką ir ilgą bei sudėtingą darbo paieškos procesą.

Žmonių su negalia įtraukimas į darbo rinką pamažu keičiasi, tai rodo ir tokios kasmet organizuojamos iniciatyvos, kaip „DUOday“, leidžiančios iš arčiau susipažinti su įmonėmis ir jų darbo specifika. Vis daugiau įmonių prisijungia prie įvairių kampanijų, pritaiko darbo vietas žmonėms su negalia ir renkasi darbuotojus pagal jų gebėjimus, norą ir motyvaciją dirbti. Tačiau sunkumų ir kliūčių darbo rinkoje vis dar gausu.

Įkvepiančios istorijos ir pamokos

Kiekvieno žmogaus, turinčio negalią, situacija ir gebėjimai yra skirtingi. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gali turėti bendravimo sunkumų, tačiau būti ypatingai gabūs kažkokioje išskirtinėje srityje ir tokie gebėjimai gali kurti didelę vertę darbdaviams.

Viena iš sėkmingų verslumo istorijų gali pasidalyti „Kitoks vaikas“ asociacijos steigėja Eglė Dučinskienė. Jos sūnus Kasparas turi autizmo spektro sutrikimą, tačiau su šeimos ir aplinkinių pagalba, vaikinas baigė profesinę mokyklą, įgijo specialybę ir šiuo metu dirba individualioje įmonėje – prižiūri privačių asmenų želdynus. Tiesa, kelias nebuvo lengvas ir vaikino šeimai teko patirti nemažai iššūkių, atsakant į įvairius klausimus Užimtumo tarnybai bei norint gauti finansinę paramą darbo įrankiams įsigyti.

„Mano sūnus su asistento pagalba baigė profesinio mokymo centrą ir įgijo specialybę, kurią parinkome įvertinę jo poreikius ir galimybes. Vėliau žengėme į Užimtumo tarnybą, lankėmės visais nurodytais laikais, pateikėme visus dokumentus, bet mums pasakė, kokia yra reali situacija – tokį sutrikimą turinčiam žmogui darbą rasti yra be galo sunku ir nėra jokių garantijų, kad jis galės dirbti ten ilgą laiką. Todėl po metų laukimo nusprendėme patys įkurti individualią įmonę, kurioje Kasparas dabar sėkmingai ir dirba“, – pasakoja E. Dučinskienė, tačiau priduria, kad lengva nebuvo ir jeigu ne aplinkinių palaikymas, kaži ar turėtų šiandieninį rezultatą.

„Buvo abejojama sūnaus kompetencijomis, ar jis gebės bendrauti su klientais. Visur talkinome jam ir galiausiai viskas pavyko. Šiemet pirmi metai, kai jis dirba pas pažįstamus, kad susiformuotų darbo įgūdžiai, o kitais metais klientų ratas, tikimės, išsiplės. Sūnus laimingas ir nusiteikęs labai optimistiškai: dabar jis ne tik nėra valstybės išlaikytinis, bet ir kuria vertę ekonomikai, be to, jis ir pats jaučiasi savarankiškesnis, labiau pasitikintis savimi“, – patirtimi dalijasi E. Dučinskienė.

„Jokio skirtumo“ iniciatyva skatina įmones, verslus ir visą visuomenę mažinti atskirtį tarp individualius poreikius turinčių ir jų neturinčių asmenų ir nesivadovauti stereotipais, o į kiekvieną situaciją žiūrėti individualiai. Savo palaikymą didesnei visų žmonių įtraukčiai į darbo rinką darbdaviai gali parodydami ir savo darbo skelbimuose bei „Facebook“ puslapio profilio nuotraukose naudodami specialiai kampanijai paruoštą „Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ ženklinimą.

Visuomenės informavimo kampaniją „Jokio skirtumo“ vainikuos gruodžio 3-iosios, Tarptautinės neįgaliųjų dienos, renginys, kurio metu garsiausios sostinės skulptūros dar kartą pasiųs žinutę, kad svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai, pomėgiai, o ne negalia, kuri neturėtų tapti pagrindine pokalbių tema.

Ankstesnis 1 2 Sekantis
X