Naujienos

Baigėsi šiųmetinė kampanija „Jokio skirtumo“: darbdaviai pakeitė nuomonę dėl žmonių su negalia įdarbinimo

Baigėsi šiųmetinė Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“, kuria šalies darbdaviai buvo skatinami įtraukti žmones su negalia į atvirą darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios. Kampanijos iniciatorių teigimu, apklausos metu užfiksuotas teigiamas darbdavių, svarstančių į darbą priimti žmogų su negalia, nuomonės pokytis.

Lapkričio pabaigoje pakartotinai atliktos 386-ių Lietuvoje veikiančių darbdavių tyrimas atskleidė, kad 38 proc. apklaustųjų greičiau arba visiškai sutinka su teiginiu, kad nėra jokio skirtumo, įdarbinti darbuotoją su ar be negalios. Palyginti su rugpjūčio mėnesį, dar prieš kampaniją, atlikta apklausa, taip galvojančių gretos išaugo 5 proc. punktais.

Tik trečdalis darbingo amžiaus žmonių su negalia turi darbą – šia kampanija siekiame pakeisti tokią statistiką ir padėti daugiau žmonių, turinčių negalią, rasti savo vietą atviroje darbo rinkoje. Esminis jau antrus metus vykstančios visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ tikslas buvo nuomonės pokytis, todėl kampanijos pabaigoje darbdavių apklausą pakartojome. Siekėme, kad darbdavių nuostatos žmonių su negalia įdarbinimo atžvilgiu pagerėtų ne mažiau kaip 3-imis proc. punktais. Tad galime drąsiai teigti, kad pokytis, kurį buvome užsibrėžę, įvyko“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Kampanija buvo siekiama mažinti diskriminaciją žmonių su negalia atžvilgiu, didinant visuomenės, o ypač darbdavių, viešųjų ir privačių paslaugų teikėjų, supratimą apie žmonių su negalia įtraukties į atvirą darbo rinką svarbą bei keisti visuomenės nuostatas dėl žmonių, turinčių negalią, galimybių dirbti atviroje darbo rinkoje.

„Rimi Lietuva“ personalo vadovė apie žmonių su negalia įdarbinimą: šiandien nebeturime iššūkių, su kuriais susidūrėme prieš 14 metų

Žmonės su negalia vis ryžtingiau skinasi kelią atviroje darbo rinkoje. Tai padaryti jiems padeda verslai, kuriems negalia nėra kliūtis įžvelgti darbuotojų kompetencijas ir asmenines charakterio savybes. Viena tokių įmonių – „Rimi Lietuva“, duris žmonėms, turintiems negalią, atvėrusi dar prieš 14 metų.

„Rimi Lietuva“ personalo vadovės Vaidos Kaikarienės teigimu, pačioje pradžioje norint įdarbinti darbuotojus, turinčius negalią, tekdavo įveikti nemažai iššūkių dėl teisinio reguliavimo, darbo vietos pritaikymo, informacijos sklaidos, bendravimo su pačiais darbuotojais.

„Šiandien jau turime įdirbį su žmonėmis, turinčiais negalią, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kliūčių priimant į darbą nebeliko. Pavyzdžiui, mums nebėra jokių neaiškumų įdarbinant žmogų su klausos negalia, nes jau turime patirties ir esame nusimatę priemones, kaip su juo bendrauti – tai darome susirašinėdami trumposiomis SMS žinutėmis arba elektroniniu paštu“, – komentuoja ji.

Anuomet daug nežinios buvo ir iš pačių darbuotojų – jiems tai dažnai būdavo pirmasis darbas, todėl kildavo daug neaiškumų, kokius dokumentus dėl negalios reikia pateikti ir pan.

„Turėdavome bendromis jėgomis išsiaiškinti, ką gali ir ko negali daryti darbuotojas dėl savo turimos negalios. Pavyzdžiui, koks svorio limitas kilnojant daiktus, kokio ilgio pertraukos turi būti, kiek laiko gali sėdėti, o kiek stovėti ir visi kiti praktiniai niuansai“, – kalba V. Kaikarienė.

Karjera prasideda nuo mokyklos suolo ir vaikams, turintiems negalią

Ugdymas karjerai dažniausiai pradedamas mokykloje, kai mokytojai padeda vaikams atrasti savo stipriąsias savybes bei užslėptus talentus. Neretai mokyklos suole pasirenkama ir būsima profesija. Vaikams, turintiems negalią, profesinis orientavimas yra ne mažiau svarbus, tad stengiamasi kuo anksčiau pastebėti jų galimybes, galinčias nulemti ir tolesnę jų gyvenimo kokybę.

Vilniaus Šilo mokykloje šiuo metu mokosi 162 vaikai turintys fizinę ir intelekto negalią. Tarp pagrindinių sutrikimų –  kompleksinė negalia, autizmo spektro ir įvairūs raidos sutrikimai.

„Priimame į mokyklą vaikus, vadovaujantis Steigėjo patvirtinta priėmimo į mokyklas tvarka, neskirstant jų pagal turimą negalią. Mokykloje mokosi vaikai su sunkia negalia. Ugdymas vyksta pagal individualizuotas ugdymo programas, jų rengime bei mokinių pažangos aptarime dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir visi specialistai, dirbantys su mokiniu ir tėvais“, – pasakoja laikinai mokyklos direktorės pareigas einanti Asta Stulgaitienė.

Pasak jos, vaikams, turintiems negalią, taikomi kur kas mažesni reikalavimai, nes ir adaptuotos švietimo programos jiems dažnai būna per sudėtingos.

„Į kiekvieną vaiką mokykloje žiūrima individualiai: kiekvienam atskirai sudaroma ugdymo programa, atsižvelgiant į vaiko galimybes parenkamos individualios ugdymo užduotys, priemonės. Žinoma, didžiausias dėmesys skiriamas lavinti vaikų kasdienius poreikius, siekiama, kad jie taptų kuo labiau savarankiškesni. Dėl šios priežasties daug dirbama, kad vaikai gebėtų kiek įmanoma labiau įsitraukti į visuomenę, valdyti savo emocijas, orientuotis aplinkoje ir deramai elgtis skirtingose situacijose“, – sako A. Stulgaitienė.

Nepamirštamos ir elementarios akademinės žinios – lavinami rašymo, skaitymo, skaičiavimo, laiko pažinimo įgūdžiai. Daug dėmesio skiriama sensoriniam lavinimui – garsų, kvapų, lytėjimo, matymo bei skonio pažinimui.

62-jų telšiškė: mokytis naujos profesijos – niekada nevėlu

Nei įgyta negalia, nei amžius nesustabdė Telšiuose gyvenančios Vidutės Sudeikienės – 62-jų metų moteris su pagyrimu baigė socialinio darbuotojo padėjėjo kursus ir pakeitė profesiją, o šiuo metu vadovauja 30-ies savanorių kolektyvui. Veiklios moters pavyzdys įrodo, kad mokytis naujos profesijos – niekada nevėlu.

Su nugaros skausmais susiduria dažnas, tačiau jie V. Sudeikienei buvo lemtingi. Prieš 8-erius metus darbe įgyta negalia – stuburo išvarža – apkirpo moters sparnus, bet nuo meilės darbui neatgrasė. Šiandien telšiškė turi 50 proc. darbingumo lygį, bet darbas jai išliko Nr. 1.

 

48 žmones su negalia įdarbinusių „Eurocash1“ patarimas šalies darbdaviams: pasakykite jiems „taip“

Nors dar nemažai šalies darbdavių privengia žmonių su negalia, daliai tokie darbuotojai niekuo nesiskiria nuo kitų įmonėje dirbančių žmonių. Tokios įmonės siunčia žinutę žmonėms su negalia – jūs esate reikalingi, tereikia atrasti, kur esate laukiami.

Saugos tarnybos „Eurocash1“ personalo vadovės Jolitos Nausėdienės teigimu, šiuo metu įmonėje dirba beveik pusšimtis – 48 – darbuotojų, turinčių vienokią ar kitokią negalią.

„Žmonės su negalia mūsų įmonėje Lietuvoje šiuo metu sudaro maždaug 4 proc. visų darbuotojų. Pirmąjį žmogų su negalia įdarbinome dar 2007 metais, kiti 12 darbuotojų priimti 2013-2019 m. laikotarpiu, o didžioji dalis – 35 darbuotojai – įdarbinti tarp 2020-ųjų ir 2022-ųjų. Dirbdami su žmonėmis, turinčiais negalią, įsitikinome, kad tai kompetentingi ir kvalifikuoti savo srities specialistai, patikimi komandos nariai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų“, – komentuoja ji.

Išsėtine skleroze sergantis Žilvinas: po mėginimo pakelti ranką prieš save atėjo susitaikymas su negalia

Psichologai sako, kad negalia nereiškia gyvenimo pabaigos – tik pokytį, o pokyčių nereikia bijoti. Su gyvenimo pokyčiais susidūrė ir Žilvinas, kuris būdamas 40-ties sulaukė išsėtinės sklerozės diagnozės. Vyras pasakoja apie juodžiausią savo gyvenimo etapą, iš kurio ištraukė darbas ir mokslai.

Prieš diagnozę ir atsisėdimą į neįgaliojo vežimėlį Žilvinas Mišeikis sėkmingai užsiėmė advokato praktika, tačiau dėl ligos šio darbo vyrui teko atsisakyti.

„Mano negalia yra kompleksinė: turiu judėjimo negalią dėl išsėtinės sklerozės, kuri sutrikdė centrinės nervų sistemos veiklą ir atitinkamai judėjimą, o dėl judėjimo negalios pasikeitė ir emocinė būsena, dėl to susirgau sunkia depresija. Išgirdus diagnozę, prasidėjo jaudinimosi, taikymosi, kariavimo procesai. Teko palikti praktikuojančių advokatų sąrašus, nes jau nebegalėjau verstis advokato praktika ir dėl emocinės būsenos, ir dėl vėliau atsiradusios judėjimo negalios, dėl kurios tapo sunku patekti į įvairias institucijas“, – pasakoja jis.

Netekęs darbo vyras dar giliau paniro į depresijos liūną, o tai nuvedė iki to, kad vieną rytą jis prieš save pakėlė ranką.

„Pamenu, pabudau tik kitos dienos rytą su stipria baime ir gailesčiu, kad man nepavyko. Matyt, mano organizmas buvo stipresnis už mane. Po šio įvykio prasidėjo ilgas, 7 mėn. trukęs gydymas – papuoliau į labai gerų specialistų, kurie dirba su suicidiniais pacientais, rankas. Nuo tos dienos iki šiandien praėjo beveik 3 metai – dabar jau nieku gyvu to nepakartočiau“, – pirmą kartą apie tai viešai kalba Ž. Mišeikis.

 

Bendravimo suolelio stotelės

Bendravimo suolelio stotelės

 

X