Naujienos

Žmonėms su negalia įsidarbinti trukdo ne sveikatos sunkumai, o stereotipai apie negalią

Viena iš priežasčių, trukdančių negalią turintiems asmenims susirasti darbą, yra stereotipai apie juos. Stereotipai trukdo ne tik darbdaviams įdarbinti asmenis su negalia, bet ir patiems negalią turintiemsdrąsiau ieškoti darbo, tad situaciją sieks pakeisti šiandien prasidedanti kampanija „Gero darbuotojo negalia nestabdo. Įsitikink!“. Lietuvoje šiuo metu gyvena147 tūkst. darbingo amžiaus žmonių su negaliair tik trečdalis jų turi darbą. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrės Justinos Jakštienės, nors žmonių su negalia įdarbinimo situacija šalyje pamažu gerėja, vis dar jaučiamos išankstinės nuostatos, kurios dažniausiai būna nepagrįstos, tad jų būtina atsisakyti. „Žmonės su negalia įsilieja į darbo rinką, yra aktyvūs ir lojalūs darbuotojai, savo patirtimis, žiniomis ir įgūdžiais papildo kolektyvus ir kaip bet kurie kiti darbuotojai savo profesiniais gebėjimais kuria vertę visai organizacijai. Darbdaviai galituo įsitikinti patys, tereikia įdarbinti negalią turintį asmenį. Ši komunikacinė kampanija būtent ir kvies darbdavius beivisuomenę aktyviau griauti stereotipus, formuos nuostatą, jog negalia nėra kliūtis dirbti ir skatins tuo įsitikinti patiems“, – sako J. Jakštienė, dalyvaudama birželio 30 d. prasidedančios kampanijos pristatymo renginyje. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas yra išsakęs pastebėjimą, jog neretai žmonių su negalia gebėjimai yra pristatomi taip, tarsi jie būtų labiau išimtis nei norma, o tai taip pat nepadeda norint atsikratyti stereotipų. Todėl komunikuojant yra skatinama nepamiršti tokių savybių bei vertybių kaip lygybė, savarankiškumas, orumas. Būtent tokia mintis akcentuojama ir renginyje pristatytame kampanijos vaizdo klipe, skirtame padrąsinti tiek pačius negalią turinčiuss, tiek jų įdarbinti dar nesiryžtančius darbdavius. Kampanijos iniciatorių Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) prezidentė Simona Kunigonytėsako, kad stereotipai mažina ne tik žmonių su negalia galimybes įsidarbinti, bet ir silpnina jų savivertę, pasitikėjimą savimi, motyvaciją. „Žmonėms su negalia dažnai didžiausia kliūtis veikti būna ne pati negalia, o vidinė baimė ir psichologiniai barjerai, kuriais žmonės apsistato ir patys, tačiau nemažą įtaką daro ir stereotipai. Labai norime, kad darbdaviai ir visuomenė matytų negalią turinčius žmones kaip galinčius ir gebančius sėkmingai atlikti jiems patikėtas užduotis, tapti visaverčiais komandos nariais. Juk jei darbo rezultatai geri, koks skirtumas, ar juos pasiekė negalią turintis ar jos neturintis darbuotojas?“, – retoriškai klausia S. Kunigonytė. Liepos – rugpjūčio mėn. truksiančios kampanijos „Gero darbuotojo negalia nestabdo. Įsitikink!“ metu ketinama darbdaviams ir visuomenei parodyti, kad skirtumai, kuriuos esame linkę pastebėti, neturi reikšmės šių žmonių efektyvumui. Tam pasitarnaus pasakojamos skirtingos istorijos, pristatomos įdomios asmenybės, taip pat susitikimai su asociacijomis, darbdaviais, visuomene, informaciniai pranešimai, atskleidžiantys pagrindinę mintį – negalią turintys žmonės pirmiausia yra žmonės, gebantys būti savarankiški, atsakingi ir patikimi darbuotojai. Kampaniją inicijuoja DNA ir Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM.

Sostinės skulptūros mini Tarptautinę žmonių su negalia dieną: visuomenei siunčia svarbią žinutę

Gruodžio 3 dieną, minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, žymios Vilniaus skulptūros solidarizuojasi su klausos, regos, fizinę, intelekto, psichikos ir nematomą negalią turinčiais žmonėmis. Vilniaus senamiestyje šiandien nuo 12 iki 19 valandos galima apžiūrėti 6 skulptūras, vienai dienai tapusias skirtingas negalias turinčių žmonių simboliais. 

„Skulptūrų solidarizavimosi iniciatyva norime dar kartą atkreipti dėmesį, kad nesvarbu, su ar be negalios, žmogus pirmiausia yra žmogus – su unikaliomis mintimis, gebėjimais, pomėgiais, patirtimi. Juk jokio skirtumo, Jonas Basanavičius su balta lazdele ar be jos. Vis tiek pirmiausia jis yra Jonas Basanavičius,“ – sako iniciatyvą organizuojančio Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Žymūs visuomenės veikėjai, rašytojai, dainininkai, reikšmingus kultūrinius ir istorinius faktus simbolizuojantys personažai solidarizuojasi su „Jokio skirtumo, su ar be negalios“ idėja, o vienintelės lietuviškos veislės šunys gruodžio 3-iąją tampa asistentais-vedliais. Akcijoje dalyvaujančių skulptūrų žemėlapis skelbiamas Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyvos „Jokio skirtumo“ interneto svetainėje www.jokioskirtumo.lt ir „Facebook“ puslapyje.

Jokio skirtumo, su ar be negalios – svarbiausia yra žmogus
 
Tarptautinė žmonių su negalia diena, gruodžio 3-ioji, pasaulyje minima nuo 1992 metų. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į iššūkius, su kuriais susiduria žmonės, turintys negalią, priminti apie žmogaus teises, būtinybę užkirsti kelią diskriminacijai ir užtikrinti lygias galimybes visiems visuomenės nariams. 

Pasak Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkės, „Jokio skirtumo“ iniciatyvos konsultantės Kristinos Dūdonytės, Lietuvos visuomenė šiai dienai dar nėra tolygiai atvira ir tolerantiška žmonių su negalia atžvilgiu.

„Lietuvos visuomenė labiausiai tampa įtraukia, kai pati kažkuriuo klausimu arba gyvai susiduria su negalia. Kol nėra patyrę ar prie to prisilietę, ko gero sunkiai įsivaizduoja, kad gali būti jokio skirtumo, su ar be negalios, ir kad mes visi galime lygiavertiškai dalyvauti įvairiose gyvenimo srityse“, –  sako K. Dūdonytė.

Pasak jos, tvariam pokyčiui svarbu kurti žmogaus teisėmis grįstą požiūrį į asmenis, turinčius negalią.
„Kol požiūris tinkamai nepasikeis, tol arba žmonių su negalia gailėsime, kas yra globėjiškas požiūris, arba juos laikysime ligoniais, kas yra medicininis požiūris. O dar mažai kam suvokiama, kad, nesvarbu, kokią negalią turi žmogus, jis vis tiek yra toks pats žmogus ir turi tokias pačias teises mokytis, dirbti, leisti laisvalaikį ir panašiai,” – pabrėžia K. Dūdonytė. 

Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus

Tarptautinei žmonių su negalia dienai skirta skulptūrų iniciatyva simboliškai užbaigia Neįgaliųjų reikalų departamento visuomenės informavimo kampaniją „Jokio skirtumo“. Rugpjūčio 30 dieną MO muziejuje startavusios kampanijos misija  – parodyti, kad visi žmonės, nesvarbu – su negalia ar be jos, nori įdomiai gyventi, kurti, dirbti, studijuoti, keliauti, auginti vaikus ir bendrauti įvairiausiomis temomis.

Kampanijos metu po sostinę ir kitus Lietuvos miestus keliavo unikalus bendravimo suolelis, kuris kiekvienoje iš 10-ies aplankytų lokacijų siuntė tam tikrą tematinę žinutę ir kvietė kalbėtis įvairiomis gyvenimiškomis temomis – nuo meno ir kultūros iki verslumo ir kelionių. Prie suolelio savo įkvepiančiomis istorijomis ir patirtimis dalijosi žymūs visuomenės veikėjai – paralimpietis, pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionato sidabro medalininkas Ernestas Česonis, menininkas Algirdas Gataveckas, dainininkas Jurgis Brūzga ir nacionalinio „Spalvų muzikos“ orkestro atlikėjai, visuomenininkė, negalią turinčių modelių agentūros įkūrėja Aistė Krušinskaitė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, skirtingų Lietuvos miestų merai, aktyvūs visuomenininkai.

Prie kampanijos metu vykusios „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“
iniciatyvos prisijungė didieji Lietuvos darbdaviai – daugiau kaip dvi dešimtys Lietuvos įmonių, tarp kurių – „Rimi“, „Darnu Group“, „Swedbank“, „BTA“, „Švyturys-Utenos alus“, „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus vandenys“ ir kitos įmonės. Darbdaviai išreiškė palaikymą atviros ir įtraukios darbo rinkos kūrimui Lietuvoje.

„Kampanijos metu kalbėjome daugeliu ne tik žmonėms su negalia, bet visai visuomenei aktualių temų. Siekėme parodyti, kad būdami atviri, tolerantiški ir labiau įtraukdami žmones su negalia į įvairias visuomeninio gyvenimo sritis, laimime visi. Visuomenės nuostatų pokytis ir stereotipų laužymas yra ilgas procesas. Tačiau aktyvus organizacijų, įmonių ir individualių žmonių įsitraukimas į „Jokio skirtumo“ kampaniją rodo, kad esame pasirengę pokyčiui ir einame teisingu keliu“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė. 
 

Apie ką kalbėtis su žmogumi, turinčiu negalią?

Žmonės, turintys negalią nori, kad su jais būtų bendraujama kaip ir su kitais visuomenės nariais. Labai svarbu, kad bendraujant pašnekovo negalia netaptų pagrindine pokalbio tema, reikėtų elgtis įprastai, be išankstinių nuostatų.

Apie tai kaip kalbėtis su žmogumi, turinčiu negalią, pasakoja Roberta Orlauskaitė – marketingo projektų vadovė, prekės ženklo „Decoro LT” įkūrėja, projekto “Šok su žvaigžde” dalyvė. Sužinokite daugiau LRT televizijos laidoje Labas rytas, Lietuva

Kalbėkime apie gyvenimiškus dalykus, o ne apie negalią!

Sostinės skulptūros solidarizuojasi!

Kviečiame pamatyti! Gruodžio 3-ąją, Tarptautinę žmonių su negalia dieną, skulptūros solidarizuojasi su klausos, regos, fizinę, intelekto, psichinę ir nematomą negalią turinčiais žmonėmis.

Skulptūros vienai dienai įgyja skirtingas negalias simbolizuojančius atributus ir siunčia žinią, kad, nesvarbu, su ar be negalios, kiekvienas žmogus gali siekti asmeninių ir profesinių aukštumų!Jokio skirtumo, su negalia ar be, svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai!

Daugiau apie iniciatyvą skaitykite čia.

 

Darbdaviams nepriėmus autistiško sūnaus, jo mama iniciatyvos ėmėsi pati ir įkūrė įmonę

Darbdaviams nepanorus įdarbinti autizmo spektro sutrikimą turinčio Kasparo, jo mama rado kitokį sprendimą – įkūrė individualią įmonę, kuri leidžia sūnui dirbti ir jaustis laimingam. Šiuo metu Kasparas jau turi klientų sąrašą kitai vasarai, o darbą atlieka preciziškai, pasakoja jo mama. Kaip pažymi šioje srityje dirbantys specialistai, egzistuoja sisteminė žmonių su negalia diskriminacija, o darbdaviai vengia juos įdarbinti.

Teksto aut. LRT.lt žurnalistė Domantė Platūkytė

Kasparo mama, asociacijos „Kitoks vaikas“ steigėja Eglė Dučinskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad, sūnui pabaigus mokyklą, reikėjo „pradėti etapą, kai padedi tašką ir pradedi naują sakinį“. Iš pradžių šeima svarstė, kad Kasparas galėtų lankyti dienos centrą, tačiau vaikinui tai nepatiko.

Tuomet šeima pradėjo dairytis kitų galimybių. „Buvome girdėję, kad yra mokymo programų negalią turintiems žmonėms, pradėjome žiūrinėti, kokios ten programos. (...) Įvertinę savo sūnų, kad jam didžiausia problema yra būtent bendravimas su žmonėmis, (...) sugalvojome, kad vis dėlto reikėtų rinktis tai, kad jis galėtų turėti kiek įmanoma mažiau kontaktų su žmonėmis, kad galėtų būti želdinių prižiūrėtojas“, – pasakoja E. Dučinskienė.

Taip vaikinas pradėjo mokytis želdinių priežiūros. Į mokymosi procesą įsitraukė visa šeima, Kasparui surado socialinį draugą, jį lydėjusį, talkinusį, kai reikia pagalbos. Šeima taip pat kreipėsi į mokytojus, stengėsi duodamas užduotis supaprastinti, jas atlikti kartu.

„Pats pagrindinis dalykas – jis turi suprasti esmę. (...) Kadangi buvo labai individualu, būdavo, kad grįžusi iš darbo su juo darau užduotis, kurias jis turėtų atlikti. Ir aiškinamės viską. Jis tokiu būdu baigė mokyklą“, – kalba E. Dučinskienė.

Darbdavių požiūris buvo kritiškas

Išlaikęs egzaminus ir įgijęs specialybę, Kasparas užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, tačiau susirasti darbą buvo sudėtinga.

„Ir patys ieškojome darbų, skambinau į vieną ir į kitą įmonę, bet jie tuo metu neturėjo lauko darbų. Kai paskambinu, pasakau, koks žmogus ieško darbo, nes labai dažnai žmonės išsigąsta išgirdę [apie autizmą], [baiminasi], kad gali būti baisių dalykų. Sudėtinga buvo“, – prisimena E. Dučinskienė.

Užimtumo tarnybos specialistė pasiūlė įsidarbinti pas giminaičius ar pažįstamus ir, kaip sako asociacijos „Kitoks vaikas“ steigėja, gana liūdnai nušvietė situaciją, kad darbdaviai nėra linkę įdarbinti autistiškų žmonių.

Tuo metu Užimtumo tarnyboje vyko projektas dėl darbo vietos sau steigimo. Kaip sako E. Dučinskienė, projektas gana sudėtingai skynėsi kelią: „Žmonės nelabai linkę tikėti, kad negalią turintis žmogus gali dirbti. (...) Rašėme paraišką, kad Kasparas nori prižiūrėti aplinką, įsigyti technikos, susikurti sau darbo vietą.

Aišku, buvo dvejonė netiesiogiai išsakyta, kad jis pats nesugebės to daryti. Gal nesugebės komunikuoti su klientais, bet atlikti paslaugą jis gebės. Galbūt nesugebės vesti buhalterijos, bet atlikti paslaugą galės.

Ko mes norime – ar norime universalaus žmogaus, turinčio negalią, kuris su klientais bendrauja, buhalteriją tvarko, ar mes norime, kad jis būtų naudingas ir galėtų būti laimingas dėl to, kad turi užsiėmimą?“ – klausimus kelia E. Dučinskienė.

Darbą atlieka preciziškai

Laimei, galiausiai pavyko įsteigti individualią įmonę, joje Kasparas ir dirba. Per vasarą jis įgavo įgūdžių ir įvaldė techniką.

Kitai vasarai jau sudarytas klientų sąrašas, planuojama, kad Kasparas veiklą pradės vystyti anksčiau. „Aplinkos tvarkytojai sąrašus ir visus planus daro dar esant sniegui už lango, o Kasparas gavo techniką, kai žydėjo pienės. (...) Jis labai noriai darbuojasi, jaučiasi svarbus, visiems pasakoja, kad jis jau dabar turi savo įmonę, joje dirba“, – pasakoja mama.

Nors iš pradžių buvo nerimo, kad Kasparą gali trikdyti stiprus technikos garsas, tačiau neprireikė ir garsą slopinančių ausinių.

„Matyt, teigiamos emocijos yra tokio dydžio, kad jos geba nustumti į antrą planą tą sensoriką ir gerokai ją prislopina. Šiuo metu mums nereikalingos ausinės, jis jaučiasi labai laimingas. (...) Jis techniką vairuoja preciziškai, kaip manikiūrininkas dirba. Prie augalo subtiliai privažiuoja, apvažiuoja, viskas būna tikrai labai gražiai nupjauta. Tų subtilybių išmoksti“, – teigia E. Dučinskienė.

Vis dėlto, pasak asociacijos steigėjos, gerųjų patirčių, kai autistiški žmonės įsidarbina, yra labai nedaug.

Sisteminė diskriminacija

Susirasti darbą sunku įvairią negalią turintiems žmonėms. Lietuvos negalios organizacijų forumo vadovė Henrika Varnienė sako, kad tokių istorijų, kai tėvams pavyksta įdarbinti vaikus, yra labai mažai.

Kaip LRT.lt pasakoja H. Varnienė, didžioji dalis žmonių, kurie turi sunkios negalios artimųjų, dažnai paveikti skurdo, jiems būtų sunku įkurti įmonę ir savo verslą. Kiti – pervargę nuo priežiūros, tad taip pat nebegalėtų sukurti verslo, priduria ji.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žmonių užimtumą reglamentuoja Užimtumo įstatymas, tačiau, teigia ji, žmonės, turintys tam tikrą negalią, lieka už šio įstatymo veikimo ribų ir negauna pagalbos.

„Kitose šalyse tokiais atvejais skiriamos ir dotacijos, parama šeimos nariams, kad jie sukurtų darbo vietas savo vaikams. Kur reikalingi nestandartiniai sprendimai, tėvai puikiai žino, ką jų vaikas gali geriau, kokia jo stiprybė. Taip gali sukurti darbo vietą, kad žmogus ne tik gautų darbo užmokestį, bet ir jo veikla taptų prasminga.

Kas laukia tų žmonių, jei jie netenka galimybės būti užimti? Sėdėjimas namuose, depresija, o šeimos nariams lieka tas pats, nes jie mato, kaip yra blogai jų šeimos nariui, jie tampa valstybės išlaikytiniais, nes nedirba, neturi pajamų, jiems reikia paramos ir visa sistema vėl atsisuka į dar blogesnę situaciją, nei buvo prieš tai. Vadinasi, laiku neįjungus tam tikrų mechanizmų, įvairių pagalbos formų, žmonės lieka atstumti“, – LRT.lt komentuoja H. Varnienė.

Anot jos, kuo negalia sunkesnė, tuo valstybės pagalba siekiant sukurti užimtumą turėtų būti didesnė, tačiau daliai žmonių valstybė sako susimokėti už užimtumą. Negalios organizacijų forumo vadovė svarsto, kad tai galėtų būti traktuojama kaip sisteminė sunkios negalios žmonių diskriminacija.

H. Varnienė pabrėžia, kad, jei būtų skiriama parama tokiam užimtumui, šeimos galėtų bendradarbiauti ir viena kitą palaikyti.

„Jei kiekvienas vaikas turėtų krepšelį, tokią galimybę, susijungusios šeimos įkurtų nedideles įmonėles, sugalvotų, kaip paslaugas teikti. (...) Dirbti gali visi, priklausomai nuo to, kiek pagalbos suteikiama. Juk sveikatos sistemoje nėra taip, kad kuo labiau sergi, tuo daugiau susimoki.

Taip nėra – visiems sudaromos vienodos galimybės. Net žmogaus, kuris visą gyvenimą neserga, mokesčių dalis eina tam, kuris susirgo, kuriam reikia pasveikti. Visiems turi būti sudaryta galimybė būti užimtiems. Dabar egzistuoja neteisinga pačios paramos disproporcija“, – teigia H. Varnienė.

Kaltina darbdavių požiūrį

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“ skatina didinti darbingo amžiaus negalią turinčių žmonių įtrauktį į darbo rinką ir parodyti, kad jokio skirtumo, ar su negalia, ar be jos, svarbiausia – samdyti žmones pagal jų talentus ir kompetencijas.

Iniciatyvos „Jokio skirtumo“ konsultantė, Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė sako, kad sunkiausia įsidarbinti dėl darbdavių požiūrio. Anot K. Dūdonytės, kiek lengviau įsidarbinti žmonėms, turintiems judėjimo ar klausos negalią, o autistiškiems ar turintiems intelekto arba psichosocialinę negalią – sudėtingiau.

„Žmonės prisibijo, nežino, kaip elgtis, dėl to ir įsidarbinimas yra dar sudėtingesnis, nors turime suprasti, kad visi turime tokias pačias teises, vadinasi, net turėdami įvairių negalių galime mokytis su visais ir dirbti su visais“, – LRT.lt komentuoja iniciatyvos „Jokio skirtumo“ konsultantė.

K. Dūdonytė taip pat pabrėžia, kad žmonėms su negalia turėtų būti sudaryta daugiau galimybių įsidarbinti skirtinguose sektoriuose: „Dažnai būna skelbimų, kad ieško valytojų, bet ne visi negalios žmonės gali valytojais būti. Atrodo, kad žmogus su negalia gali tik valytoju dirbti. Juk darbų yra visokių – ir administravimo, ir medicinos, kur tik bepažiūrėsi.“

Dažniau atlieka nekvalifikuotus darbus

Kaip portalą LRT.lt informavo Užimtumo tarnybos atstovė spaudai Milda Jankauskienė, Užimtumo tarnyboje spalio 1 dieną buvo registruota 14 410 negalią turinčių asmenų.

Per šių metų devynis mėnesius tarpininkauta įdarbinant 5 855 Užimtumo tarnyboje registruotus negalią turinčius asmenis, iš jų 84 proc. – neterminuotai, 16 proc. – pagal terminuotas darbo sutartis. 2 028 asmenys veiklą vykdė pagal verslo liudijimą.

„Šiais metais daugiausia neįgalių asmenų įdarbino administracinę ir aptarnavimo, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto, statybos veiklas vykdančios įmonės.

Turintys negalią asmenys dažniausiai įsidarbindavo valytojais, pagalbiniais darbininkais, apsaugos darbuotojais, pardavėjais, automobilio vairuotojais, kiemsargiais, nekvalifikuotais apdirbimo pramonės darbininkais, pakuotojais ir virėjais“, – komentuoja M. Jankauskienė.

Užimtumo tarnybos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį tarnyboje kas mėnesį registravosi gana stabilus negalią turinčių asmenų skaičius – vidutiniškai apie 677 asmenis per mėnesį.

Nuo metų vidurio matomas per mėnesį Užimtumo tarnyboje užsiregistruojančių žmonių su negalia skaičiaus augimas, tačiau užsiregistravusių žmonių skaičius mėnesio pabaigoje šiais metais mažėjo, priduria M. Jankauskienė.

Pasak jos, per šių metų devynis mėnesius įsteigtos 132 darbo vietos neįgaliesiems, 2020 metais – 102, o daugiausia vietų įsteigta 2017 metais – 219.

„Pastebėta tendencija, kad darbdaviai mieliau priima žmones su negalia į valymo paslaugų įmones, pardavimų, konsultacijų telefonu ir kitas įmones, kur nereikia aukštos kvalifikacijos. Nemažai negalią turinčių asmenų įsidarbina ir juvelyrikos, IT ir apskaitos srityse.

Turintys judėjimo negalią asmenys daugiausia dirba darbus, kuriuos galima atlikti namų sąlygomis, pavyzdžiui, informacijos teikimas telefonu (skambučių centrai), prekyba telefonu ir panašiai“, – portalui LRT.lt sako Užimtumo tarnybos atstovė.

Kokią pagalbą galima gauti?

Kaip portalui LRT.lt perdavė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, siekiant neįgaliuosius integruoti į atvirą darbo rinką, įgyvendinamos Užimtumo įstatyme numatytos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės.

Pavyzdžiui, bet kuris darbdavys gali gauti paramą už neįgalaus asmens įdarbinimą, naujų vietų neįgaliesiems steigimą ar esamų darbo vietų pritaikymą prie bedarbio negalios. Pažymima, kad subsidijuojamas neįgaliųjų, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, įdarbinimas, siekiant sudaryti specialias sąlygas jiems išlikti darbo rinkoje, o neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis arba lengvas neįgalumo lygis, – siekiant padėti jiems įsitvirtinti darbo rinkoje.

Darbdaviams, įdarbinusiems neįgaliųjų, kiekvieną mėnesį už kiekvieną dirbantį asmenį yra mokama subsidija darbo užmokesčiui, nurodytam įdarbinto asmens darbo sutartyje, ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotoms draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokoms iš dalies kompensuoti.

Darbdaviams, steigiantiems ar pritaikantiems darbo vietas prie bedarbio negalios, kompensuojamos darbo vietos steigimo (pritaikymo) išlaidos.

Kaip teigia ministerija, savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas neįgaliesiems, kuriems nustatytas iki 40 proc. darbingumo lygis arba sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, siekiantiems pradėti savo verslą ir steigiantiems sau darbo vietą. Taip pat gali būti organizuojamos kitos priemonės, kuriomis siekiama kuo greitesnės integracijos į darbo rinką, pavyzdžiui, profesinis mokymas ar parama judumui.

Neįgaliesiems, Užimtumo tarnybos priskirtiems vidutinių ar ribotų įsidarbinimo galimybių grupei, gali būti teikiama pagalba atliekant įsidarbinimo procedūras ar lydimoji pagalba įsidarbinus.

Kaip tvirtina ministerija, sprendžiant negalią turinčių asmenų įdarbinimo problemas, Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta iki 2022 m. 4-ojo ketvirčio priimti teisės aktų pakeitimus dėl integracijos į atvirą darbo rinką skatinimo, atsisakant segreguotų darbo vietų socialinėse įmonėse rėmimo.

„Ministerija organizavo diskusijas su neįgaliųjų ir darbdavių organizacijomis. Atsižvelgiant į išsakytus lūkesčius, pastebėjimus, pasiūlymus, ieškomi efektyviausi sprendimai dėl perėjimo nuo paramos socialinėms įmonėms prie paramos, kurią galėtų gauti bet kuris darbdavys, įdarbinantis žmones su negalia.

Taip pat sprendžiami klausimai dėl Užimtumo tarnybos žmonėms su negalia taikomų priemonių ir paslaugų tobulinimo, naujų įdiegimo. Planuojama lėšas skirti efektyvesnei paramai, atsižvelgiant į asmens darbingumo lygį ir įsidarbinimo galimybes“, – rašoma ministerijos atsakymuose.

Šunys – ne tik geriausi žmonių draugai, bet ir žmonių su negalia pagalbininkai

Šunys – žmonių su negalia pagalbininkai (dažniausiai – aklųjų bei silpnaregių vedliai) padeda neįgaliam žmogui namuose. Lydi išėjus iš namų, perspėja apie kliūtis ir pavojus, paduoda daiktus ir pan. Šie šunys paprastai vadinami šunimis asistentais (anglų k. dogs assistants). Žmogaus su negalia pagalbininkas (asistentas, vedlys) mokomas pastebėti ir pranešti šeimininkui apie pavojus ar kliūtis, pratinamas būti išskirtinai pastabus bet kokiems dirgikliams, netikėtumams. Jis gali numatytu laiku paduoti žmogui vaistus, perspėti apie artėjantį epilepsijos priepuolį, iškviesti pagalbos tarnybas. 

Šunys vedliai atrenkami bei testuojami dar šuniukų vadoje. Atrinkti šuniukai socializuojami ir mokomi pagal specialias metodikas, o subrendę ir baigę mokymus, laiko nelengvus egzaminus. Išlaikyti egzaminą ne visiems pavyksta, ne visi šunys gali dirbti šį sunkų, tačiau labai reikalingą darbą. Lietuvoje šunų – vedlių mokyklos ir specialistų, kurie ruoštų vedlius arba šunis asistentus, kol kas nėra. Tuo tarpu kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje  šunų – neįgaliųjų pagalbininkų jau yra ir jie puikiai atlieka savo pareigas.

Sužinokite daugiau apie šunis asistentus-vedlius, jų paruošimą bei su kokiais iššūkiais susiduria juos turėti norintys negalią turintys asmenys Lietuvoje LRT „Laba diena, Lietuva“ laidoje.


 

 

Bendravimo suolelio stotelės

Bendravimo suolelio stotelės

 

X