NAUJIENOS

Prieš kelias savaites iš pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionato su sidabro medaliu grįžęs Ernestas Česonis įsitikinęs, kad žmogaus galimybėms ribų nėra, jos egzistuoja tik mūsų galvose. Anot paratriatlonininko, sporte visada norisi geriau, greičiau, daugiau, bet tam reikia išeiti iš komforto zonos, reikia žengti per skausmą, nes lengviau niekada nebus – tiesiog kentėdamas stumi savo kūno galimybių ribą kas kartą vis toliau.

Su E. Česoniu kalbamės prie šiuo metu naujojoje Paralimpiečių krantinėje stovinčio „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio, ant kurio užrašyta – „Kalbėk su manimi ne apie negalią, kalbėk apie sportą“. Šis unikalus bendravimo suolelis yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto projekto. Suolelis keliauja po Lietuvą ir kviečia pažinti žmogų, kalbėtis įvairiomis temomis. Juk nemažai žmonių išgyvena dėl negalios, yra užsidarę, liūdi, kad jiems nesiseka, tačiau tokie pavyzdžiai, kaip ryžtu trykštantis E. Česonis ar iš Tokijo paralimpinių žaidynių grįžę sportininkai, įkvepia veikti. 

„Būna, kad net gatvėje žmogus, prabėgdamas pro šalį, padėkoja. Kaip tik neseniai vienas vyras sako – ačiū jums! Sakau – nėra už ką, o jis – patikėk, yra už ką. Džiugu, kad yra žmonių, kuriuos aš motyvuoju savo poelgiais, užsispyrimu, ryžtu, bet lygiai taip pat ir man sunkiais momentais motyvacijos suteikia kiti. Būna labai sunkių momentų, bet tada aš pažiūriu, kad kitiems dar sunkiau, o jie sugeba tokių įspūdingų dalykų pasiekti. Kodėl nepamėginus ir man”, – pasakoja profesionalus sportininkas, gimęs be dalies vienos rankos. 

Negali ar nenori galėti?

E. Česonis sako, kad išskirtinis niekada nesijautė ir niekada nemanė, kad kažko negali. Tik kartais tenka įdėti daugiau pastangų norint pasiekti vieną ar kitą tikslą.
„Tiesa, man atrodė, kad aš negaliu užsirišti batų raištelių. Bet geriau pagalvojus, aš tiesiog nenorėjau išeiti iš savo komforto zonos ir rinkausi to nedaryti – pora kartų pabandžiau, man nepavyko ir numojau ranka. Netgi prieš varžybas draugė, kuri pati neturi dešinės rankos, man viena ranka užrišdavo startukus. Bet visai neseniai bičiulis pasidalijo filmuku, kaip jis viena ranka užsiriša batraiščius ir paklausė, kaip jūs tai darote. Šio spyrio man ir užteko. Dabar kasdien prieš treniruotę ne žmonos prašau, kad man batus užrištų, bet pats užsirišu. O išmokti užtruko vos   5–10 minučių“, – sako Ernestas ir priduria, kad taip yra su daugeliu dalykų tiek sporte, tiek kitose gyvenimo srityse – komforto zonoje būti lengva, bet tik ją peržengę, mes tobulėjame. 

Tai ir yra žmogaus galimybių paslaptis – jas plečiame per skausmą, per nepatogumą. Pavyzdžiui, sportuojant pasieki tokį momentą, kai protas siunčia signalą, jog daugiau nebegali, širdis daužosi, kūną skauda. Bet reikia tik kiek ilgiau atkentėti tuos sunkius momentus ir pamatai, kad iš tiesų gali ir galimybių ribos kasdien plečiasi vis labiau.

Avantiūra – per 2 mėnesius pasiruošti niekada nebandytiems atstumams

Kai atletas ruošėsi paralimpinėms Tokijo žaidynėms, jis turėjo tikslą tapti pirmuoju Lietuvos atstovu triatlono sprinto distancijos rungtyje. Tačiau šiemet nepatekus į žaidynes, E. Česoniui teko imtis plano B. Jis norėjo sudalyvauti ilgesnio nuotolio triatlono varžybose, tačiau iškart apie ilgą distanciją negalvojo: „Man įprasta triatlono distancija – sprinto distancija, t. y. 750 m plaukimas, 20 km dviračiu ir 5 km bėgimas. Pats savarankiškai nebūčiau sugalvojęs iškart ruoštis kelis kartus ilgesniam iššūkiui – 3,8 km plaukimui, 180 km minti dviračiu ir po to bėgti 42,2 km. Iki šiol daugiausia buvau nubėgęs 25 km, o čia maratonas! Ir dar po tokios ilgos distancijos dviračiu. Bet avantiūrai pastūmėjo draugas ir kartu varžovas iš Vengrijos, jis sako – juk čia tik dėl smagumo“, – pradžią, kaip pasiryžo dalyvauti pasaulio triatlono čempionate Nyderlanuose, prisimena sportininkas.
Lemiamą žodį tarė treneris. Lietuvį nuo pernai metų treniruoja ispanas Carlosas Prieto tarp kurio auklėtinių – ne vienas olimpinis bei pasaulio čempionatų prizininkas. 

„Susisiekiau su treneriu ir paklausiau, ar per du mėnesius galiu pasiruošti ilgos distancijos triatlono varžyboms. Jis sako – be problemų! Sumažinsime plaukimo treniruočių, pridėsime dviračio, bėgimo ir būsi pasiruošęs, – trenerio patikinimą atsimena Ernestas, nors pripažįsta, kad du mėnesiai pasiruošimo yra labai mažai. – Paprastai pasiruošimas ilgos distancijos varžyboms trunka apie metus, tačiau aš pradėjau ne nuo nulio, mano forma jau buvo gera. Žinoma, po pirmų ilgų treniruočių kilo visokių minčių. Pamenu, minu dviračiu į Visaginą, nulipu po tų 156 km, kojos medinės, galvoju – o dar maratoną reikės bėgti. Menkos abejonės pradėjo lįsti į galvą. Bet minčių, kad neįveiksiu distancijos – nebuvo. Mąsčiau tik, kad bus labai sunku. Bet pasitvirtino sena tiesa – sunku per treniruotes, lengviau varžybose.“ 

Kalbėdamas apie pasirengimą, atletas sako, kad visi sportininkai, besiruošdami svarbioms varžyboms, gerindami savo pasiekimus, išgyvena panašius jausmus ir jokio skirtumo, su negalia ar be jos. Valia, užsispyrimas ir palaikymas svarbus visiems vienodai.

Skausmas, kokio niekada nėra jautęs

Profesionalus lengvaatletis nuo mažens buvo labai aktyvus, energingas – sportas jam visada patiko. Nuo 6 metų Ernestas pradėjo lankyti futbolą, mokykloje žaidė krepšinį, kieme su draugais – ledo ritulį. Ilgą laiką jo aistra buvo būtent futbolas, ši sporto šaka jam sekėsi, bet paauglystėje E. Česonis išgirdo, kad yra neįgaliųjų sportas ir taip atėjo į lengvąją atletiką. Pradėjus rimtai sportuoti, futbolo kamuolį kuriam laikui teko padėti į šalį, nes nenorėjo rizikuoti dėl galimų traumų, kurios padėtų tašką tiek siekiant tikslų lengvojoje atletikoje, tiek futbole. 

Pradėjus rengtis triatlonui, didžiausias iššūkis buvo plaukimas. Pradžioje ir 50 metrų atrodė sunkiai įveikiami, tačiau per skausmą ir pasiryžimą, rezultatai ilgainiui gerėjo. Bet šįkart pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionate E. Čeponiui sunkiausia buvo bėgimas. 
„Fiziškai buvo labai sunku, o ne psichologiškai. Jutau didžiulį raumenų skausmą, tiesiog rakino kojas – man gyvenime niekada nėra taip skaudėję. Tačiau, kad pasiduosiu, man net minčių nebuvo – jeigu važiuoju į varžybas dalyvauti, vadinasi, distanciją įveiksiu. Sustabdyti gali tik išskirtinės aplinkybės – pavyzdžiui, smarkiai susižaločiau nukritęs ir nebegalėčiau tęsti varžybų arba sprogtų dviračio padanga ir neturėčiau kaip jos pasikeisti. Pagal zodiaką esu jautis, taigi ryžto siekiant užsibrėžto tikslo man tikrai netrūksta. Kad ir kaip man skaudėjo, žinojau, kad privalau baigti distanciją. Kai prasidėjo skausmai, buvau jau valandą plaukęs, 5 valandas mynęs dviratį, nubėgęs dalį maratono, taigi trasoje buvau beveik 8 val., liko tik pora valandų pakentėti – tiek tikrai galiu iškęsti“, – pasakoja E. Česonis. 

Sportininkas iš patirties žino, kad varžybose padeda ne tik geras psichologinis nusiteikimas, bet ir aplinkinių palaikymas: „Kai žinai, kad tave palaiko tiek žmonės Lietuvoje, tiek per varžybas artimieji arba visai nepažįstami žmonės, kurie šaukia „Varyk! Tu gali! Pirmyn!“, psichologiškai būna tikrai lengviau. Kai bėgant ima viską skaudėti, kai darosi sunku, palaikymas motyvuoja, suteikia papildomų jėgų“, – sako sportininkas. 

Sportas be atskirties

Sportininkų palaikymas mūsų šalyje didėja ir oficialiame lygmenyje. Geriausiai šiemet Tokijo paralimpinėse žaidynėse pasirodę Lietuvos sportininkai gaus dvigubai didesnes premijas, tiesa, jos dar neprilygs olimpinių žaidynių medalininkų premijoms ir paralimpiečiams bus skiriamos tik šiemet. Siūlymus, kokia premijų tvarka turėtų būti ateityje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų patekti iki gruodžio 1 dienos.
Taip pat po pernai pasirašyto istorinio susitarimo tarp Lietuvos paralimpinio komiteto ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos, Lietuva tapo trečiąja šalimi pasaulyje ir pirma Europoje, kurioje negalią turintys sportininkai svarbiausiose atletikos varžybose dalyvauja kartu su sveikaisiais. 

„Norėčiau, kad taip būtų visur, nes mes niekuo neprastesni, galime kartu sportuoti, rodyti puikius rezultatus. Dalyvavimas svarbiausiose atletikos varžybose leidžia rezultatus fiksuoti tarptautiniuose reitinguose, siekti normatyvų. Taip pat varžybų atmosfera visai kita. Kai vyksta neįgaliųjų čempionatai, tribūnos būna tuščios – palaiko tik savi. O pernai Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate  atmosfera buvo puiki, jausmas visai kitas – užplūsta adrenalinas, jauti ne tik artimųjų, bet ir kitų žiūrovų palaikymą“, – sako atletas ir priduria, kad gera, kai tavęs neišskiria.

Sportuoti su sveikais sportininkams E. Česoniui ne naujiena. Triatlone jis treniruojasi ir dalyvauja su sveikais sportininkais, jis įsitikinęs, kad taip ir turėtų būti. O kalbant apie ateities planus, E. Česonis sako, kad parako sprintui dar tikrai yra. Atletas ruošiasi Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Tačiau žada nepamiršti ir ilgos distancijos triatlono varžybų.

„Pabandžiau ir viskas? Ne! Tai užkrečiantis dalykas – tikrai norėsiu pagerinti savo ilgos distancijos laiką. Žinoma, pirmas savaites po varžybų nieko nenorėjau, bet paskui atsigavau, susidėliojau mintis, atgavau jėgas. Kai suvoki, kad tu tai padarei, kad įveikei trasą, pradedi analizuoti, ką galėjai padaryti geriau, kur galėtum patobulėti. Taigi planuose tikrai yra ir ilgos distancijos triatlonas. Ateity. Juk vyresnis amžius triatlone dėkingas – būdamas 35–40 m. ištvermės turi daugiau“, – šypsosi sportininkas.

„Jokio skirtumo“ – tai visuomenės informavimo kampanija, kuria siekiama parodyti, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali sportuoti, dirbti, keliauti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus!
 

Slankiojančios prekybos centrų durys, žemi slenksčiai ar erdvūs liftai, kuriuose patogiame aukštyje įrengti dideli mygtukai ir su Brailio raštu, taip pat galimybė reguliuoti televizoriaus garsą, telefono ekrano apšvietimą, reguliuojamos automobilio sėdynės, intuityvus pastatų erdvių išplanavimas – atrodytų, kad tai savaime suprantami, kasdieniai atributai. Tačiau visa tai yra universalus dizainas – daiktai ir aplinka pritaikyti kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų sugebėjimus. 

Universalus dizainas pritaikomas įvairiose gyvenimo srityse, o jo principai aprėpia visų žmonių lygybę, lankstumo principą, tinkamą informacijos pateikimą, toleranciją klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudas, optimalų dydį ir erdvę. Toks aplinkos, daiktų ar paslaugų dizainas yra ne tik paprastas, estetiškas, lankstus, patogus bei lengvai suvokiamas, bet ir mažinantis fizines pastangas, norint pasiekti tam tikras vietas. 

Architektai – miesto, pastatų dizaino kūrėjai – taip pat suinteresuoti kurti visiems prieinamą aplinką. Architektas Lukas Rekevičius pabrėžia, jog universalus dizainas pirmiausia apibrėžia pagarbą žmonėms, skatina į pirmą vietą statyti gyventoją, jo nepriklausomybę ir judėjimo laisvę.

„Kiekvienas norime gyventi patogiai, lengvai pasiekti būtiniausius objektus, neapsunkinti savęs sudėtinga infrastruktūra. Tam yra sukurta universalaus dizaino idėja, leidžianti patenkinti visų žmonių poreikius, neskirstant jų pagal fizinius ar emocinius gebėjimus. Ši idėja – tai esminė gero dizaino sąlyga. Juk kai aplinka prieinama visiems, ja patogu ir malonu naudotis. Tai naudinga visiems, ne tik žmonėms su negalia, bet ir mamoms su mažais vaikais, dviratininkams, kitiems miesto gyventojams“, – teigia architektas. 

Anot L. Rekevičiaus, viso projektavimo metu atsižvelgiama į skirtingus žmonių poreikius ir pritaikant universalų dizainą, sukuriami produktai, paslaugos ir aplinka. Paprasčiau tariant, universalus dizainas yra geras dizainas.

Kiekvienam pritaikytas dizainas – tai ne tik pažeminti slenksčiai neįgaliojo vežimėliui ar pagal aukštį prisitaikantys stalai, tai aplinkos visuma, kuri patogi žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dydžio, laikysenos, judrumo ar kitų gebėjimų. Taikant universalaus dizaino principus, laimi visi: pavyzdžiui, taktiliniai (turi iškilusias linijas bei kitus žymėjimus) aklųjų ar silpnaregių vedimo takai šaligatviuose padeda orientuotis ir tiems, kurie patys apriboja savo orientavimąsi erdvėje – kad ir eidami įnikę į telefonų ekranus.

Aiškiai suvokiamos vizualios instrukcijos (pavyzdžiui, kaip surinkti baldą ar konstruoti statinį iš vaikiško konstruktoriaus kaladėlių) – tai dar vienas universalaus dizaino pavyzdys, kaip ir fizines jėgas taupantys sunkūs lagaminai su ratukais, lengvai užsiveriantys baldų stalčiai ar spintelių durelės, įspėjamasis pypsėjimas, kuomet per ilgai nejudinama į elektros laidą įjungta drabužių laidynė. Taigi tiek viešosiose erdvėse, tiek namuose kasdien naudojamės universalaus dizaino privalumais.

Šią savaitę sostinės Lukiškių aikštėje galima rasti vieną universalaus dizaino pavyzdį – „Jokio skirtumo“ pokalbių suolelį, kuris kviečia dalytis idėjomis bei mėgautis paprastais gyvenimiškais pokalbiais. Unikalaus dizaino suolelis prisitaikys prie kiekvieno iš mūsų poreikių, transformuosis, idant sukurtų patogią aplinką visiems norintiems prisėsti ir pasimėgauti kavos puodeliu malonios kompanijos apsuptyje.

Pokalbių suolelis Lukiškių aikštėje – tai lyg simbolis mūsų visų lygybės, nepaisant fizinių ar intelektinių gebėjimų – visi norime būti išgirsti bei išklausyti. Iki rugsėjo 17 dienos Vilniuje, Lukiškių aikštėje, stovėsiantis iniciatyvos „Jokio skirtumo“ suolelis kviečia praeivius prisėsti ir pabendrauti apie visiems prieinamą, patogų ir tolerantišką dizainą.
  

Unikalus bendravimo suolelis tęsia savo kelionę - nuo rugsėjo 10d. iki 16d. kviečiame jus į Lukiškių aikštę!
Pakalbėkime apie universalų dizainą, kuris yra naudingas ir patogus mums visiems. Jo tikslas - jog visi žmones kuo platesniu mastu galėtų naudotis įvairiausiais daiktais ir aplinka be specialaus pritaikymo. 

Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus!
Juk tiek galimybių pažinti vieniems kitus.

Kūryba – tai universali kalba, puiki bendravimo ir pasaulio pažinimo forma. Visuomenės įtrauktį skatinančios kampanijos „Jokio skirtumo“ suolelis kvietė pakalbėti apie meną, nes jis ne tik jaudina, veikia emociškai ar priverčia susimąstyti, bet ir turi gydomąjį poveikį. Ne veltui terapijai pasitelkiamos įvairios meno kryptys: dailė, šokis, teatras, muzika.

Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ veikloje kūryba padeda įvairias negalias turintiems žmonėms įsitraukti į meno pasaulį, o jų artimiesiems – pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais. Organizacijos pirmininkė Viktorija Vitaitė teigia, kad meno terapija yra labai svarbi ir duoda daug naudos, tačiau unikalus kolektyvas turi ir muzikinių ambicijų, jie koncertuoja ir bendradarbiauja su profesionaliais muzikantais. 
Per neseniai praūžusias „Sostinės dienas“ su „Gubojos“ draugijai priklausančiu nacionaliniu „Spalvų muzikos“ orkestru dainavo ir atlikėjas Jurgis Brūzga.
„Su šiuo kolektyvu aš draugauju jau labai seniai, mano tėvai yra vieni iš vadovų. Trejais metais jaunesnis brolis turėjo intelekto negalią, taigi nuo mažų dienų važinėdavau į įvairias stovyklas, savanoriavau ir turėjau daug veiklų – tai didelė mano gyvenimo dalis“, – pasakoja J. Brūzga. 

Pradžia buvo sunki

„Guboja“ įsikūrė prieš 29 metus kaip draugija, siekianti padėti žmonėms su negalia pažinti meno pasaulį ir labiau įsitraukti į visuomenę. Viskas prasidėjo nuo veiklos su sutrikusio intelekto žmonėmis, jie tuo metu buvo labai izoliuoti – tik patys drąsiausi gebėjo išeiti iš namų ir bendrauti. Tačiau, anot J. Brūzgos, visuomenės nuostatos keičiasi, aplinka tampa vis labiau pritaikyta įvairiems poreikiams.
„Kai gimė mano brolis, tėvai pradėjo veiklą su „Spalvų orkestru“. Tada dauguma negalią turinčių žmonių Lietuvoje tiesiog slėpėsi namuose, žmonės garsiai net nekalbėjo, kad negalia egzistuoja – tai buvo žiaurūs laikas. Apie kažkokias veiklas, būrelius ir kūrybinius užsiėmimus nebuvo nė kalbos“, – pasakoja dainininkas. 
„Gubojos“ pirmininkė dalijasi atsiminimais kaip kilo mintis įkurti tokią unikalią draugiją: „Tuo metu vadovavau muzikos kabinetui Moksleivių rūmuose ir pas mane atėjo dvi akyvios moterys iš bendrijos „Viltis“, jos paklausė, ar galėčiau priimti grupelę sutrikusio intelekto žmonių. Žinoma, kad sutikau. Dabar prisimenu visas jų mamas su didele pagarba, nes pradžioje žvilgsnių buvo tikrai daug “, – dalijasi atsiminimais V. Vitaitė.
Pati pradžia nebuvo psichologiškai lengva nei vaikų mamoms, nei pačiai V. Vitaitei, tačiau į priekį vedė tikslas didinti žmonių su negalia įtrauktį, pasiūlyti kuo daugiau veiklų. Taigi atsirado klubas „Guboja“, šalia jo – „Estetikos mokyklėlė“, į kurią jie rinkosi sportuoti, kurti, groti. 
„Dar šiandien prisimenu, kaip mums teko kreiptis į administraciją dėl patalpų visuomeninei veiklai. Administracija mums bent jau netrukdė, o mes matėme prasmę, matėme, kaip kūryba nušviečia žmonių veidus“, – pasakoja V. Vitaitė.

Spalvų metodika

Per vieną iš pirmųjų draugijos kelionių įvyko ypatingas dalykas. Su nedidele grupe jie dalyvavo muzikos festivalyje Danijoje, kuomet išvydo grojančią moterį, kurios instrumento klavišai buvo pažymėti skirtingomis spalvomis. Dar tik ateityje įsikursiančio „Spalvų muzikos“ orkestro vadovai, J. Brūzgos tėvai – Valerija ir Romualdas Brūzgai, susidomėjo. „Mes ją pasikvietėme į Lietuvą, kad ir mus supažindintų su metodika. Taip mūsų šalyje įsikūrė pirmasis spalvų muzikos orkestras, kuriam dabar diriguoja dar ir Natalija Pugačienė“, – pasakoja V. Vitaitė.
Šis metodas Lietuvoje išties prigijo – kūrėsi kolektyvai Šiauliuose, Panevėžyje, kituose miestuose, prasidėjo respublikiniai spalvų muzikos festivaliai, trečiajame jų aktyviausieji muzikos kolektyvai susijungė į nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą. 
„Organizavome kūrybines stovyklas, dirbtuves, koncertines veiklas, buvome Europos spalvų orkestro sudėtyje, o jam dirigavo R. Brūzga. Kasmet keliavome ir darėme didelius projektus visoje Europoje, kartu ir Lietuvoje“, – pasakoja „Gubojos“ vadovė. 
Keliaudami po pasaulį, draugijos nariai išvydo visai kitokį požiūrį į žmones su negalia: „Niekada nepamiršiu tėvų džiaugsmo – kai mes grįždavome po kelionių ir mūsų muzikantus tėvai pasitikdavo su šypsenomis ir gėlėmis. Tie vaikai, kurie buvo „nurašyti“, staiga buvo kviečiami koncertuoti ir keliauti po pasaulį – tai suteikė šeimoms vilties. Ši spalvų metodika atvėrė mums duris į pasaulį.  Muzika suteikė negalią turintiems žmonėms keliones, įtrauktį į visuomenę, norą kurti ir tobulėti“, – pasakoja moteris.

Raktas į laimingą visuomenę – bendravimas

Paklaustas, kaip vertina dabartinę Lietuvos situaciją, J. Brūzga sako, kad mes tikrai patobulėjome: „Manau, kad Lietuvoje viskas eina teisinga linkme, dabar įvairių poreikių turintys žmonės yra žymiai geresnėje situacijoje nei buvo prieš 20–30 metų. Pats geriausias dalykas, kokį galima suteikti žmogui – paprastas bendravimas. Manau, kad kiekvienam reikėtų pabendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, nes kuo visuomenė daugiau žinos, tuo bus lengviau išvengti neadekvačių reakcijų į žmogaus negalią. Koncentruotis reikia ne į ją, o į patį žmogų – supažindinimas ir būvimas visuomenėje ir yra raktas į tą teisingą įtrauktį“, – sako jis.
Bendrauti kviečia ir specialiai „Jokio skirtumo“ visuomenės informavimo kampanijai sukurtas suolelis. Kalbėtis jis skatina bendražmogiškomis temomis – apie pomėgius, darbus, svajones, kasdienius, gyvenimiškus dalykus.
Prie MO muziejaus ir V. Kudirkos aikštėje pabuvęs suolelis persikelia į Lukiškių aikštę Vilniuje, kur kviečia prisėsti ir pasikalbėti apie universalų dizainą, pritaikytą visos visuomenės poreikiams.
 

Pakalbėkime apie muziką!

„Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis svečiavosi Sostinės dienose, palaikant visiems patogaus, tolerantiško ir kuriančio miesto viziją. Specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ nariai, Vilniečiai ir miesto svečiai prisėdę kalbėjosi apie muziką ir kitus jiems įdomius gyvenimiškus dalykus. Kviečiame ateiti pabendrauti ir jus – „Jokio skirtumo“ suolelis Vinco Kudirkos aikštėje stovės iki rugsėjo 9 dienos!

Vilniuje startavo unikali visuomenės švietimo ir informavimo kampanija „Jokio skirtumo“, kuri kviečia visus – nesvarbu su ar be negalios, dalytis gyvenimiška patirtimi ir bendrauti įvairiomis temomis. Juk visi nori gyventi įdomiai, kurti, dirbti, studijuoti, keliauti, auginti vaikus, eiti į pasimatymus ar bendrauti apie gyvenimą.

„Jokio skirtumo“ kampanijos pristatymą moderavusios žurnalistė Daiva Žeimytė ir visuomenininkė, verslininkė Aistė Krušinskaitė – abi vienodai šmaikščios ir kūrybingos, tiesiog gyvas iniciatyvos idėjos pavyzdys. Abi moterys įsitikinusios, kad svarbiausia neišsigąsti įvairių kasdienių situacijų ir išmokti mąstyti nestereotipiškai.

„Pirmiausia, atsipalaiduokite ir bendraukite tiesiog su žmogumi, negalvokite apie jį tarsi apie objektą, negalvokite, kokias etikos taisykles turėtumėte žinoti – pavyzdžiui, kaip sveikintis su žmogumi be rankų, arba kaip kalbėtis su asmeniu vežimėlyje – pritūpus, pasilenkus ir pan. Tiesiog kreipkitės į žmogų, o ne jo negalią, nesureikšminkite ir neišsigąskite kuriozinių situacijų – jų nutinka visiems“, – įsitikinusi A. Krušinskaitė.
Anot D. Žeimytės, kaip tik šiuo metu stebint Paralimpinių žaidynių akimirkas, galime įsitikinti, kad žmogaus galimybių ribos neegzistuoja. Tam pritaria ir „Jokio skirtumo“ kampanijai startą davusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Ji įsitikinusi, kad skirtingą negalią turintys žmonės dažnai būna stipresni ir galingesni nei dauguma.

„Paprastai individualius poreikius turintys žmonės turi labai stiprią valią, siekius ir tikslus, bet neramina tai, kad jie turi skirti daug energijos tam, kad įveiktų įvairias kliūtis. Kliūtis, kurių galėtų ir nebūti. Siekdami sukurti individualius poreikius turintiems žmonėms draugišką aplinką ir juos įgalinti, remiame ir palaikome iniciatyvą „Jokio skirtumo“, kurios pavadinimas būtent ir simbolizuoja atskirties tarp individualius poreikius turinčių ir jų neturinčių asmenų, panaikinimą“, – sako ministrė M. Navickienė.

Kaip sako Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė, įtrauktis yra visuomenės kaitos procesas, į kurį turi būti įtraukiami visi, nepriklausomai nuo individualių poreikių ir galėjimų, visiems turi būti užtikrintos tos pačios žmogaus teisės.
„Jokia negalia, kokia ji bebūtų – klausos, regos, fizinė, intelekto ar nematoma – neatima iš žmogaus noro ir galimybės bendrauti. O rasti būdų, kaip tai padaryti – visada galima. Pavyzdžiui, jeigu norėsite pasikalbėti su klausos negalią turinčiu žmogumi, padės gestų vertėjas, žmonėms su psichosocialine ar intelekto negalia dažnai lengviau suprasti vizualinę informaciją ar simbolių kalbą“, – sako K. Dūdonytė.
 

Kelionę po Lietuvą pradeda bendravimo suolelis

MO muziejuje pristatytas vienas iš pagrindinių šios kampanijos simbolių – „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis. Dėl savo unikalios konstrukcijos jis gali prisitaikyti prie skirtingų žmonių poreikių.

„Universalus dizainas naudingas ir patogus mums visiems. Skatiname kurti tokią socialinę ir fizinę aplinką, kuri padėtų visiems žmonėms jaustis ir gyventi laisviau, savarankiškiau. Įgyvendinę universalaus dizaino principus, laimime visi“, – sako kampaniją iniciavusio Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Eglė Čaplikienė.

Artimiausius kelis mėnesius suolelis apkeliaus 10 skirtingų vietų Visoje Lietuvoje – 5 jų bus Vilniuje, 5 regionuose.
Jo kelionės stotelės pasirinktos neatsitiktinai – kiekvienoje vietoje suolelis skleis tam tikrą žinutę, sufleruojančią galimą pokalbio temą. Pavyzdžiui, nukeliavęs į traukinių stotį, kvies visus norinčius prisėsti pabendrauti apie keliones, prie Alytaus rotušės – apie intelektualų laisvalaikį, o svečiuodamasis MO muziejuje suolelis siūlo kalbėtis apie meną, kultūrą, kūrybą.

Prie bendravimo suolelio prisėdęs menininkas Algirdas Gataveckas sako, kad menas yra universali, visiems suprantama kalba.
„Žmogui reikėjo žmogaus prieš šimtą metų ir reikės po šimto. Menas kalba apie pamąstymus, jausmus. Jokio skirtumo, kokie žmogaus poreikiai ir galios, rasė, kultūra – visi turi jausmus, visi nori pažinti save, suprasti kitą. Menas kalba visiems pasaulio žmonėms. Menas neturi sienų, todėl apie jį įdomu kalbėti ir patirti“, – sako A. Gataveckas.
Anot MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės, svarbu kasdien gyventi vadovaujantis mintimi – jokio skirtumo. Tai puikiai iliustruoja ir įvairiems poreikiams pritaikytos muziejaus erdvės, ir savanorystės programa.
„Kultūra ir menas yra svarbu visiems, todėl mes kasdien stengiamės atliepti įvairius lankytojų poreikius, tiek erdves, tiek edukacijas pritaikome visiems. MO savanorystės programa taip pat su ženklu „jokio skirtumo“ – čia laukiame visų“, – sako M. Ivanauskienė.  

Įtraukianti darbo rinka

Kampanija taip pat skatina darbdavius kurti visus žmones labiau įtraukiančią darbo rinką. Savo požiūrį darbdaviai galės parodyti naudodami specialų „Jokio skirtumo“ rėmelį, kurį įmonės naudos savo darbo skelbimuose bei Facebook puslapio profilio nuotraukose.

„Taip jie parodys, kad renkasi žmones pagal jų gebėjimus, norą ir motyvaciją dirbti, jokio skirtumo, su ar be negalios. Kartu tikimės, kad pamatę šį rėmelį, žmonės patys jausis drąsiau kandidatuoti ir tai juos įkvėps siekti svajonių darbo“, – sako E. Čaplikienė.

Kelis mėnesius truksiančią kampaniją vainikuos gruodžio 3-iosios, Tarptautinės žmonių su negalia dienos, renginys, kurio metu garsiausios sostinės skulptūros dar kartą pasiųs žinutę, kad svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai, pomėgiai, o ne negalia, kuri  neturėtų tapti pagrindine pokalbių tema. 

Lietuvoje prasideda unikali visuomenės švietimo ir informavimo kampanija „Jokio skirtumo“. Jos tikslas – parodyti, kad visi žmonės, nesvarbu – su negalia ar be jos, nori įdomiai gyventi, kurti, dirbti, studijuoti, keliauti ir bendrauti įvairiausiomis temomis.

„Kalbėtis žmones kviesime prie unikalaus suolelio, kuriuo norime parodyti, kad universalus dizainas naudingas ir patogus mums visiems. Skatiname kurti tokią socialinę ir fizinę aplinką, kuri padėtų žmonėms su negalia jaustis ir gyventi laisviau, savarankiškiau. Juk įgyvendinę universalaus dizaino principus, laimime visi“, – sako kampaniją inicijuojančio Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Eglė Čaplikienė.

Daugiau apie kampaniją – LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva"! Spauskite ČIA.

Mus supanti aplinka gali padėti arba kelti iššūkių. Juk kai norime pereiti upę – tiltas tikrai padės, kai norime pasikalbėti – rinksimės tylią aplinką, o ne koncertų salę. Bet unikalūs yra ne tik mūsų tikslai, o ir kiekvieno žmogaus poreikiai. Todėl „Jokio skirtumo“ kampanijos metu bendrauti kviečiame ne prie įprasto suolelio, o prie unikalaus dizaino baldo, kuris transformuojasi ir gali atitikti įvairius pašnekovų poreikius. 

Pasikalbėti, pajausti ir įsitraukti kviečiantis bendravimo suolelis keliaus per 10 skirtingų vietų Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ir kiekvienoje vietoje skleis tam tikrą tematinę žinutę. Kaip sako Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkė Kristina Dūdonytė – kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl ir pokalbių temos gali būti įvairios. „Jokia negalia, kokia ji bebūtų – klausos, regos, fizinė, intelekto ar nematoma – neatima iš žmogaus noro ir galimybės bendrauti. O surasti būdų, kaip tai padaryti – galima visada“, – sako K. Dūdonytė.
 

Pakalbėkime apie meną!

MO muziejus – pirmoji bendravimo suolelio „stotelė“, raginanti kalbėti apie kūrybą, meną ir kultūrą. Suolelis muziejaus kiemelyje svečiuosis iki rugsėjo 3 dienos – ateikite pabendrauti!