NAUJIENOS

Ar švietimo sistema tinkamai rūpinasi vaikais su specialiais poreikiais?

Laiko liko nedaug – 2024 m. įsigalios Švietimo įstatymo pataisos dėl įtraukaus ugdymo, o dauguma šalies mokyklų nepritaikytos, mokytojo padėjėjai neparuošti, kyla klausimų, kokios kvalifikacijos darbuotojai tai turi būti.

Kaip ruošiamasi neįgalių, sveikatos bei raidos sutrikimų turinčių vaikų įtraukčiai į bendrojo ugdymo klases. Apie tai klausykite Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“

Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kurie naikina diskriminuojančias nuostatas negalią ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams: jie galės lankyti artimiausią jo gyvenamojoje vietoje esančią bendrąją mokyklą, bus priimami visiškai lygiais pagrindais su kitais mokiniais. Taip pat gerokai išsiplės pagalbos sistema mokyklose. Numatoma galimybė, kad pamokose bei kitose mokinių veiklose dalyvautų du mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokinio padėjėjai, numatoma daugiau alternatyvios komunikacijos priemonių, kai mokykloje ugdomas autistiškas, regėjimo ar klausos negalią turintis mokinys.

Naujos Švietimo įstatymo nuostatos būtų įgyvendinamos palaipsniui ir galutinai įsigaliotų nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. Nuo tų metų rugsėjo bendrosios mokyklos nebegalės atsisakyti priimti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų ir nukreipti į specialiąsias mokyklas. Iki to laiko savivaldybės, mokyklos turi padaryti visus darbus, kad jiems būtų sukurtos visos sąlygos, o valstybė – skirti reikiamų lėšų.

Įtraukties veiksmų plano tikslas – šalinti fizines, informacines, socialines kliūtis ir užtikrinti kokybišką švietimą kiekvienam vaikui mokantis drauge su savo bendraamžiais jam artimiausioje švietimo įstaigoje, suteikiant reikalingą, jo ugdymosi poreikius atliepiančią pagalbą.

Įgyvendinant įtraukties veiksmų planą numatoma siekti, kad švietimo pagalbą gaunančių mokinių dalis padidėtų nuo 57,6 proc. 2020 m. iki 80 proc. 2024 m., o negalią turinčių mokinių, ugdomų įtraukiuoju būdu bendros paskirties švietimo įstaigose, dalis pakiltų nuo 48,6 proc. 2020 m. iki 65 proc. 2024 m. Taip pat siekiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, dalyvaujančių neformaliajame vaikų švietime, dalis išaugtų nuo 30 proc. 2020 m.  iki 35 proc. 2024 m.

 

 

 

Studentai, turintys negalia vis dar susiduria su įvairiais iššūkiais

Jokio skirtumo, su negalia ar be jos - visi siekiame išsilavinimo. Tik ar Lietuvoje aukštasis mokslas išties prieinamas kiekvienam? Su kokias iššūkiais susiduria negalią turintys studentai ir kaip švietimo sistema pritaikyta jų poreikiams?

Apie tai klausykite Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso

 

Unikalus bendravimo suolelis „Jokio skirtumo“ turą po Lietuvą užbaigia Klaipėdoje

Po Lietuvą keliaujantis Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuojamos visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis atkeliavo į Klaipėdą. Uostamiestis yra paskutinioji, dešimta, suolelio kelionės stotelė.  Unikalios konstrukcijos, prie skirtingų žmonių poreikių prisitaikyti galintis suolelis iki lapkričio 9 dienos Teatro (Anikės) aikštėje miesto gyventojus ir svečius kvies prisėsti ir bendrauti apie keliones.

Rugpjūčio pabaigoje startavusi „Jokio skirtumo“ kampanija atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali dirbti, keliauti, sportuoti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Ir bendrauti. Ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus. Taip gimė vienu iš kampanijos simbolių tapęs „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis, ant kurio prisėdus kalbėtis apie gyvenimiškus dalykus patogu kiekvienam.

„Jokio skirtumo” suolelis savo kelionę pradėjo vasaros pabaigoje. Per visą kampanijos laiką jis apkeliavo 5-ias vietas Vilniuje ir 5-ias kituose Lietuvos miestuose. Kiekvienas suoliuko sustojimas skleidžia vis kitokią aktualią žinutę: Vilniaus senamiesčio erdvėse skatinome bendrauti apie meną, universalų dizainą, mokslą ir sportą, Alytuje – apie intelektualų laisvalaikį, Tauragėje raginome kalbėtis apie verslumą, Utenoje – apie turizmą, o Šiauliuose – apie pramogas ir jų pritaikymą visų poreikiams. Uostamiestis tapo paskutine suolelio stotele, kurioje norime žmones įkvėpti ir paraginti kartu su draugais, šeimos nariais ar tiesiog sutiktais praeiviais prisėsti ir bendrauti apie keliones. Visi mes norime patirti pažinimo džiaugsmą, o keliavimas yra vienas iš maloniausių pažinimo šaltinių”, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Keliauti gali visi. Svarbu, planavimas

21-erius metus neįgaliojo vežimėliu judantis buvęs Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis direktorius Gintaras Zavadckis – aistringas keliautojas. Vyras pasakoja, kad visą gyvenimą keliauja po pasaulį, o šiuo metu jam maloniausios kelionės gamtoje ir plaukiojimas baidarėmis.

„Dažniausiai kasmet su kolektyvu keliaujame plaukti į kokią nors šalį: Skandinaviją, Rusiją ar Gruziją. Dabar pandemijos situacija neleidžia planuoti tolimų kelionių, tad paskutinį kartą buvome Estijoje. Mano kelionės atrodo labai paprastai: palapinė, laužas ir atsivežtos baidarės, kurias pririšame prie automobilių. Tik nesiryžtu keliauti vienas, nes jeigu iškrisčiau iš vežimėlio, pats negalėčiau įlipti“, – pasakoja G. Zavadckis.

Jis šmaikštauja, kad kelionės yra tarsi liga, nuo kurios vaistų nėra. Tik pažymi, kad reikia tinkamai nusiteikti ir pasiruošti, nes kelionėse žmonių su negalia gali laukti tam tikri iššūkiai ir netikėtumai. Pasak jo, kelionės ir sukauptos patirtys parodė, kad kuo turtingesnė užsienio šalis, tuo joje labiau atsižvelgiama į neįgaliųjų poreikius.

„Skandinavijoje daugelis lankytinų vietų yra pritaikytos įvairių poreikių žmonėms, o, keliaujant į skurdesnę šalį, reikia daug ką susiplanuoti iš anksto. Pavyzdžiui, prieš porą metų lankėmės Sakartvele, ten per dešimt dienų radome tik vieną muziejų, kuris yra pritaikytas negalią turintiems žmonėms“, – pasakoja G. Zavadckis.

Vyras džiaugiasi, kad Lietuvoje per pastaruosius 10-15 metų keliavimas žmonėms, turintiems negalią, ženkliai palengvėjo, gerėja viešų lankytinų vietų prieinamumas, tačiau, siekiant paskatinti ir privačius verslus sukurti įvairių poreikių keliautojams tinkamas sąlygas, patys negalią turintys žmonės turi būti aktyvūs ir daugiau keliauti.

Uostamiestis – keliautojų pamėgtas kraštas

Klaipėda – keliautojų mylimas miestas. Miesto turizmo centro direktorė Romena Savickienė teigia, kad net šiuo pandeminiu laikotarpiu jūra ir geras oras padarė didžiulį darbą ir jų dėka turizmas Klaipėdoje nesustojo.

„Pagrindiniu lankomiausiu turistų objektu išlieka jūra, tačiau populiarūs ir pažintiniai takai, miškai, gamtos objektai, jūrų muziejus ir delfinų pasirodymai. Rugpjūčio mėnesį atsidarė nauja archeologijos ekspozicija „Kurtina“, buvo lankomi ir kiti muziejai. Žmonės pakankamai aktyvūs, populiarūs dviračių ir pėsčiųjų takai, vandens pramogos ir naktinės ekskursijos“, – vardija R. Savickienė.

Pasak vadovės, į Klaipėdą atvyksta vis daugiau turistų, turinčių negalią, todėl siekiama, kad visi, nepriklausomai nuo savo fizinių galimybių, čia jaustųsi gerai. Tam mieste vyko netgi nuotoliniai mokymai, skirti Klaipėdos gidams, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus atstovams, kurių metu kalbėta, kaip vystyti visiems prieinamą turizmą.

„Turime viešbučių, kurių kambariai pritaikyti negalią turintiems žmonėms, universaliai pritaikytų muziejų. Infrastruktūra mieste gerėja, rekonstruojami pastatai ir objektai, kuriuos pasiekti patogu tiek mamoms su vežimėliais, tiek dviratininkams ar judėjimo negalią turintiems žmonėms. Esame parengę specialų turistinį maršrutą po Klaipėdos senamiestį, kuriuo nesunku pravažiuoti vežimėliu“, – pasakoja R. Savickienė.

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuojama kampanija „Jokio skirtumo“ skatina didesnę žmonių su negalia įtrauktį į visuomeninį gyvenimą ir ragina užtikrinti lygias galimybes visiems. Daugiau informacijos: www.jokioskirtumo.lt

 

Didžiausios Lietuvos įmonės prisijungė prie kampanijos „Jokio skirtumo“: kuriame atviresnę darbo rinką

Lietuvoje iš beveik 159 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, dirba vos apie 29 proc. Siekiant kurti atviresnę darbo rinką Lietuvoje, Neįgaliųjų reikalų departamentas inicijuoja kampaniją „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“, prie kurios jungiasi didieji Lietuvos darbdaviai. Kampanijos tikslas – paskatinti darbdavius įtraukti žmones, turinčius negalią, į darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios – samdome darbuotojus pagal jų talentus ir kompetencijas, rašoma pranešime spaudai.

„Žmonės su negalia, lygiai kaip ir negalios neturintys asmenys, nori realizuoti save, jaustis reikalingi, gyventi savarankiškai ir būti finansiškai nepriklausomi. Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje einame atviresnės darbo rinkos link – ne tik viešojo bet ir privataus sektoriaus įmonės priima negalią turinčius darbuotojus, patys žmonės su negalia kuria verslus ir tampa darbdaviais. Tačiau tai pirmi žingsniai – svarbu keisti bendrą darbo rinkos požiūrį, edukuoti ir skatinti darbdavius sukurti įvairių poreikių žmonėms tinkamas fizines darbo sąlygas ir lygiavertes galimybes įsitraukti į darbo kolektyvą“, – apie iniciatyvą pasakoją Neįgaliųjų departamento vadovė Eglė Čaplikienė.

Užimtumo tarnybos duomenimis, šių metų spalio 1 d. buvo registruota 14410 darbo siekiančių asmenų su negalia. Iš jų per devynis šių metų mėnesius tarpininkauta įdarbinant 5855; įsteigtos 132 naujos darbo vietos asmenims/žmonėms su negalia.

Daugiausia žmonių su negalia dirba įmonėse, teikiančiose administracines ir aptarnavimo, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto, statybos paslaugas.

Kampanija „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ siekiama paskatinti ir padrąsinti negalią turinčius žmones kandidatuoti į darbo pozicijas, parodant, kad darbdaviai yra atviri visiems kandidatams, turintiems reikiamas žinias, kompetencijas ir norą dirbti.

Pavyzdį rodo didžiosios įmonės bei įvairios organizacijos

Prie iniciatyvos „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ jau jungiasi tokie darbdaviai, kaip „Rimi“, „Darnu Group“, „Swedbank“, „BTA“, „Švyturys-Utenos alus“, „Danske Bankas“, „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus vandenys“, „VAATC“, „Simplika“. Taip pat „Vytauto Didžiojo universitetas“, „Mykolo Romerio universitetas“, „Valstybinė darbo inspekcija“, „Užimtumo tarnyba“, „Techninės pagalbos neįgaliesiems centras“, „Lietuvos verslo konfederacija“, „Europos socialinio fondo agentūra“, „Vilniaus miesto socialinės paramos centras“, „Utenos rajono neįgaliųjų draugija“, „Kurk save“.

Iniciatyvoje dalyvaujančios įmonės ir organizacijos savo socialinių tinklų paskyrose ir darbo skelbimuose naudoja specialų kampanijos ženklinimą – „Dirbk pas mus. Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ Facebook rėmelį, darbo skelbimo ženkliuką ir/ar grotažymę. Neįgaliųjų reikalų departamentas kviečia prie iniciatyvos jungtis ir kitas įmones. Daugiau informacijos skelbiama iniciatyvos svetainėje www.jokioskirtumo.lt

„Įdarbindami žmones visų pirma vertiname tai, kokia yra jų motyvacija ir noras dirbti – šie kriterijai taikomi visiems, nepriklausomai nuo jų fizinių ar kitų ypatumų“, – sako „Rimi Lietuva“ personalo vadovė Vaida Kaikarienė.

„Visiškai nesvarbu, ar žmogus su negalia ar be, svarbu vertė, kurią kiekvienas sukuriame kompanijai ir patys sau. Tikime, kad žmonės su negalia yra pilnaverčiai darbo rinkos dalyviai ir gali, drauge su kitais kolegomis, drąsiai siekti ambicingų verslo tikslų“, – kalba „BTA draudimo“ Personalo vadovė Eglė Radeckienė.

„Kviečiame nebijoti kandidatuoti – mes tikime, kad negalią turintys asmenys, lygiai kaip ir negalios neturintys, turi teisę būti finansiškai savarankiškais“, – sako AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Personalo verslo partnerė Justina Mockevičienė.

Labiausiai trūksta pasitikėjimo

Tarptautinės personalo atrankų grupės „Simplika I CVO Recruitment“ vadovė Akvilė Kazlienė sako, kad darbdavių požiūris į žmonių su negalia įtrauktį yra gana neutralus, nes praktika juos įdarbinti yra dar labai menka.

„Įmonės nežino, kaip darbuotoją su negalia reiktų įtraukti į darbo aplinką ar tinkamai paruošti jam darbo vietą. Yra dar daug nežinomybės ir baimės. Prieš porą metų šia tema domėjausi plačiau ir girdėjau iš negalią turinčių žmonių, kad darbdaviai kartais bijo labiau nei jie patys. Iš tiesų juk tereikia tik pasikalbėti su žmogumi ir pačio paklausti, kaip jam tinkamai paruošti darbo vietą. Normalu yra nežinoti, jei niekada nesi darbinęs žmogaus su negalia“, – sako A.Kazlienė.

Ji pastebi, kad Lietuvoje jau yra organizacijų, kurios yra atviros ir pasiruošusios priimti darbuotoją, atitinkantį darbo profilį, nepaisant to, ar žmogus turi negalią, ar neturi.

„Tokios atviros organizacijos mielai priimtų darbuotojus su negalia, tačiau jie labai nepasitiki savimi ir patys dažniausiai neina į kontaktą su potencialiu darbdaviu. Žmonės su negalia dažnai „nurašo“ save net „normaliai“ nepabandę. Reikia suprasti, kad su darbo paieškos iššūkiais susiduria visi žmonės. Išsprendę šį pasitikėjimo iššūkį, tikiu, kad daug atviresni taps ir patys darbdaviai“, – sako Simplika I CVO Recruitment vadovė.

 

 

 

 

Aktorė I. Filipovič apie negalios keliamus iššūkius ir universalaus dizaino principus: aplinka gali įkalinti arba įgalinti

Universalus dizainas – tai aplinkos ir gaminių kūrimas, kuomet sudaromos vienodos galimybės tuo pačiu daiktu ar erdve naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų gebėjimus ar poreikius. Universalaus dizaino principai leidžia užtikrinti vienodas žmonių galimybes per paprastumą ir intuityvumą, lankstumą, informacijos pateikimą skirtingais būdais – garsu, simboliais, tekstu, taktiliniais indikatoriais ir pan., parenkamos visiems optimalios erdvės, apgalvojami sprendimai, taupantys jėgas ar neleidžiantys suklysti ir taip susižaloti, patirti nuostolių. 


Erdvių kūrėja Aurelija Slapikaitė teigia, kad šie principai architektams yra savaime suprantami. Gaminiai ir statiniai turėtų būti projektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai, būtų funkcionalūs. Viešos erdvės projektuojamos pagal pagrindinius universalaus dizaino principus: visų lygybės, lankstumo, paprasto ir intuityvaus naudojimo, tinkamai pateiktos informacijos, tolerancijos klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudų, optimalaus dydžio ir erdvės.

Anot A. Slapikaitės, jau nuo studijų laikų architektai mokomi mąstyti apie visuomenės gerovę ir universalius dizaino sprendimus, kurie būtų patogūs ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Tačiau fizinę negalią nuo vaikystės turinti aktorė Inga Filipovič sako, kad universalaus dizaino principai skamba patraukliai, tačiau juos pritaikant realybėje, Lietuvoje dar yra kur tobulėti. 
Kasdienybėje universalumo pasigenda

Aktorė I. Filipovič teigia, kad  kartais erdvės, pritaikytos negalią turintiems žmonėms, jos atveju, gali būti didesnė kliūtis nei pagalba. „Kadangi mano vežimėlis yra mažesnio dydžio nei įprastas neįgaliojo vežimėlis, man kartais nueiti į viešąjį tualetą yra tikras iššūkis. Neįgaliųjų tualetas man per aukštas – o įprastas tualetas neturi porankių, kurie padeda atsiremti. Tiesa, per tiek metų atradau savo sistemą, tačiau kartais pasigendu architektų ar projektuotojų pamąstymo apie tokius atvejus, kaip mano – juk aš tikrai ne viena, vaikai neįgaliųjų vežimėliuose turėtų susidurti su tokiais pat iššūkiais“, – sako moteris.

I. Filipovič pasakoja, kad norėdama iš savo namų patekti į Vilniaus senamiestį, turi važiuoti tiesiog gatve, nes žino, jog ne visose vietose yra šaligatvių nuolydžiai. Policininkai ne kartą yra ją sustabdęs dėl važiavimo neleistinoje vietoje, tačiau moteriai paaiškinus, kad negali užvažiuoti ar nuvažiuoti nuo aukštų šaligatvio bortų, išgirsdavo atsakymą, kad tokiais atvejais reikia prašyti kitų žmonių pagalbos.
„Aš jau geriau važiuosiu priešinga eismo juosta, saugiai, bet būsiu tikra, kad nereikės laukti pagalbos kelias valandas. Taip pat turiu šiokią tokią baimę prašyti žmonių pagalbos, nes kartą paprašiau ir nudegiau – į kalną mane užstūmęs žmogus ištraukė ir pavogė mano piniginę“, – išgyvenimais dalijasi I. Filipovič.

Universalus dizainas – neatskiriama darbo etikos dalis

Architektė A. Slapikaitė pasakoja, kad universalaus dizaino principai Lietuvoje buvo taikomi ir prieš dešimt metų, ir dabar – šiuo metu reikalavimai yra sugriežtėję. Pavyzdžiui, visuomeninių pastatų tualetuose įrengiamos specialios virvutės, kurias patraukus nusiunčiamas pagalbos signalas, prieš laiptus įrengiama speciali iškili danga regos negalią turintiems žmonėms, taktiliniai vedimo takai įrengiami ir šaligatviuose, prie didžiųjų sankryžų, daug kur atsisakoma slenksčių. 

„Manau, kad tiek Lietuva, tiek Europa vis labiau atsižvelgia į specialiuosius žmonių poreikius, taigi labai tikiu, kad sąlygos gerėja. Architektai dažniausiai remiasi statybos techniniais reglamentais – ten nurodoma viskas labai konkrečiai, pavyzdžiui, tualeto aukštis, porankių atstumai ir vežimėlio apsisukimui reikiama erdvė. Tai yra „architekto maldaknygė“, kuria dažniausiai vadovaujamės. Metams bėgant, vis atsiranda papildomų būtinųjų sąlygų, kurios dar labiau didina įtrauktį, pritaiko erdves ir daiktus kuo platesnei visuomenės daliai. Tačiau apie universalaus dizaino principus reikia galvoti kiek originaliau – apie kiekvieną atvejį individualiai, nes techniškai jie dažniausiai neapibrėžiami“, – sako architektė-interjero dizainerė.

A. Slapikaitė mano, kad tam, jog suprastum tikrąją situaciją savo projektuojamoje erdvėje, verta pačiam atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį arba pavaikščioti užrištomis akimis ir išbandyti, kiek technines specifikacijas atitinkantis objektas realybėje yra patogus ir pritaikytas. Jeigu to nėra, verta reaguoti ir imtis papildymų, pakeitimų. 
„Iš vienos pusės atrodo, kad mes atsižvelgiame į skirtingus poreikius, tačiau iš kitos – nesu tikra, ar tai tikrai užtikrina lygias galimybes visiems ir tikrai norėčiau pati visas savo projektuojamas erdves išbandyti ir patikrinti. Pavyzdžiui, ar atėjus į maisto prekių parduotuvę, prekystalis nebus per aukštas, ar tikrai pro visus praėjimus pateksime į sanitarinius mazgus, ar pandusai į įvairias erdves tikrai yra patogaus nuolydžio užvažiuoti žmogui su vežimėliu, ar pėsčiųjų takai pritaikyti vežimėliams – neretai matau, kad žmonės su vežimėliu važiuoja dviračių takais – danga ten lygi, ar važiuojamąja kelio dalimi“, – vardija  architektė.

Mato tam tikrų spragų

Per beveik 15 metų darbo architektė A. Slapikaitė teigiamų pokyčių pastebi, ji pati stengiasi panaikinti „vieno slenksčio taisyklę“ – ar tai būtų visuomeniniai takai, ar vienos pakopos laiptai miesto erdvėse. Pasak jos, architektai kiekvieną dieną mažomis detalėmis stengiasi palengvinti visų gyvenimą.

„Universalus dizainas turi būti patogus visiems – negalią turintis žmogus nebūtinai sėdi vežimėlyje. Pavyzdžiui, atėjus į namus, kuriuose yra slenkstis, už jo kliūva ir maži vaikai, ir vyresni žmonės. Mano mažametė dukra ne kartą yra susitrenkusi, nugriuvus dėl slenksčio. Tie nepatogumai vienodai nepatogūs visiems ir manau, kad visuomenėje reikia daugiau apie tai kalbėti“, – sako architektė.
Anot pašnekovės, kai kurios miesto erdvės yra lengvai pasiekiamos ir universalios, tačiau kitos – ypač senamiestyje, sunkiau pritaikomos dėl senų konstrukcijų, kurias ne visada galima keisti. „Pavyzdžiui, daugelis degalinių dažniausiai atitinka standartus – neturi laiptų ir slenksčių, turi didelius ir erdvius tualetus su atramomis. Kai kuriose automatinėse degalinėse tokias operacijas, kaip kuro kiekio įvedimas, apmokėjimas ar kvito spausdinimas, negalią turintys asmenys gali atlikti valdydami specialią klaviatūrą, lengvai pasiekiamą sėdint vežimėlyje“, – sako architektė.
Dar viena paslaugų vieta, kuri dažniausiai būna pritaikyta įvairiems poreikiams, anot A. Slapikaitės, yra grožio salonai. Tačiau sunkumų gali kilti dėl patekimo į patalpų vidų, ypač jeigu grožio salonas įrengtas sename name ar senamiestyje. Iš miesto pusės į salono patalpas dažnai veda statūs laiptai, siauri praėjimai ar slenksčiai. Senuose pastatuose ir sanitariniai mazgai neretai būna itin maži.

Universalumas – laimėjimas visiems

Aktorė I. Filipovič teigia, kad kuriant visiems pritaikytas erdves, investuojama į visuomenę, didinama įtrauktis. „Neapgalvotos erdvės stabdo žmonių su negalia potencialą ir norą kažką daryti, atsiskleisti. Žmonės po traumų užsidaro savyje, nes jaučiasi nereikalingi visuomenei. Tačiau visiems, bijantiems išeiti į viešumą, noriu pasakyti, kad išdrįsti ir nekompleksuoti svarbu visų labui. Praeiviai, architektai turi matyti, kaip mums kartais sunku judėti, turi suprasti, kokios pagalbos mums reikia. Juk universalus dizainas reikalingas ne tik mums, jis reikalingas visiems“, – sako ji.

Architektė A. Slapikaitė antrina ir linki kolegoms nepamiršti visų žmonių. „Kartais žmonės su negalia atrodo nematomi, nepagalvojame apie jų poreikius, bet jie yra mūsų visuomenės dalis. Turime suprasti, kokią didelę reikšmę visaverčiam gyvenimui daro mūsų projektavimas, kiti sprendimai, kuomet pritaikomi universalaus dizaino principai. Pavyzdžiui, įdiegiamos galimybės iš siuntų paštomatų pasirinkti paslaugas tik iš apatinių skyrelių – paties paštomato projektavimo keisti nereikia, tereikia pasitelkti IT sprendimus“, – sako architektė.

Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuota kampanija „Jokio skirtumo“ kviečia visus atkreipti dėmesį į universalaus dizaino principus, ieškoti geriausių sprendimų, kad visiems būtų patogu gyventi. Jokio skirtumo žmogus su negalia, ar be jos – miesto erdvės turi būti patogios ir prieinamos visiems.
 

„Jokio skirtumo“ suolelis Tauragėje ragina kalbėti apie verslumą ir lygias galimybes visiems

Į Tauragę atkeliavo Neįgaliųjų reikalų departamento inicijuotos kampanijos „Jokio skirtumo“ simbolis – bendravimo suolelis. Jis ne tik gali prisitaikyti prie skirtingų žmonių poreikių, bet ir ragina miestiečius prisėdus pasikalbėti apie verslumą. Jokio skirtumo su negalia ar be – gebėjimą imtis ekonominės veiklos gali turėti bet kuris iš mūsų.

Vilniuje startavusios visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis Tauragėje Pilies aikštėje bus iki spalio 17 dienos. Tauragiškiai kviečiami einant pro šalį ar iš anksto suplanavus susitikimą su draugais arba pažįstamais, prisėsti prie suolelio ir pabendrauti apie veiklas ir verslumą, pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi.

Per artimiausias savaites suolelis bus apkeliavęs iš viso 10 skirtingų vietų visoje Lietuvoje. O suolelio kelionės stotelės pasirinktos neatsitiktinai – kiekvienoje vietoje suolelis skleidžia tam tikrą žinutę, sufleruojančią vis kitą pokalbio temą.

„Tauragė – jau septintasis suolelio sustojimas. Rugsėjo mėnesį skirtingose sostinės senamiesčio erdvėse skatinome bendrauti apie meną, universalų dizainą, mokslą, sportą. Alytuje žmonės diskutavo, kas yra intelektualus laisvalaikis ir kaip svarbu sudaryti galimybes juo mėgautis visiems žmonėms – nesvarbu, su negalia ar be jos. O įvairias Tauragės organizacijas, kurios skatina verslumą, įvairias veiklas, taip pat visus miestiečius kviečiame pasinaudoti proga ir paskirti pasimatymą draugams prie „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio ar tiesiog užkalbinti praeivį ir pabendrauti apie verslumą, atvirą darbo rinką, apie svarbą užtikrinti visų žmonių teises, kad jie galėtų dirbti ir užsidirbti“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė.

Verslumo galimybės 

Lietuvoje galimybių kurti sau darbo vietą tikrai yra, kasmet įkuriama įvairių verslų: nuo mažų internetinių parduotuvių iki sparčiai augančių „vienaragių“. Tačiau galimybės vienodos ne visiems. Verslumui ir ekonominei veiklai svarbų vaidmenį turi ir visuomenės požiūris bei vyraujantys stereotipai, kad žmonės su negalia negali būti verslininkai arba geri darbuotojai. Būtent tai neretai ir iššaukia darbo ieškančių žmonių motyvacijos stoką ir ilgą bei sudėtingą darbo paieškos procesą.

Žmonių su negalia įtraukimas į darbo rinką pamažu keičiasi, tai rodo ir tokios kasmet organizuojamos iniciatyvos, kaip „DUOday“, leidžiančios iš arčiau susipažinti su įmonėmis ir jų darbo specifika. Vis daugiau įmonių prisijungia prie įvairių kampanijų, pritaiko darbo vietas žmonėms su negalia ir renkasi darbuotojus pagal jų gebėjimus, norą ir motyvaciją dirbti. Tačiau sunkumų ir kliūčių darbo rinkoje vis dar gausu.

Įkvepiančios istorijos ir pamokos

Kiekvieno žmogaus, turinčio negalią, situacija ir gebėjimai yra skirtingi. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gali turėti bendravimo sunkumų, tačiau būti ypatingai gabūs kažkokioje išskirtinėje srityje ir tokie gebėjimai gali kurti didelę vertę darbdaviams.

Viena iš sėkmingų verslumo istorijų gali pasidalyti „Kitoks vaikas“ asociacijos steigėja Eglė Dučinskienė. Jos sūnus Kasparas turi autizmo spektro sutrikimą, tačiau su šeimos ir aplinkinių pagalba, vaikinas baigė profesinę mokyklą, įgijo specialybę ir šiuo metu dirba individualioje įmonėje – prižiūri privačių asmenų želdynus. Tiesa, kelias nebuvo lengvas ir vaikino šeimai teko patirti nemažai iššūkių, atsakant į įvairius klausimus Užimtumo tarnybai bei norint gauti finansinę paramą darbo įrankiams įsigyti.

„Mano sūnus su asistento pagalba baigė profesinio mokymo centrą ir įgijo specialybę, kurią parinkome įvertinę jo poreikius ir galimybes. Vėliau žengėme į Užimtumo tarnybą, lankėmės visais nurodytais laikais, pateikėme visus dokumentus, bet mums pasakė, kokia yra reali situacija – tokį sutrikimą turinčiam žmogui darbą rasti yra be galo sunku ir nėra jokių garantijų, kad jis galės dirbti ten ilgą laiką. Todėl po metų laukimo nusprendėme patys įkurti individualią įmonę, kurioje Kasparas dabar sėkmingai ir dirba“, – pasakoja E. Dučinskienė, tačiau priduria, kad lengva nebuvo ir jeigu ne aplinkinių palaikymas, kaži ar turėtų šiandieninį rezultatą.

„Buvo abejojama sūnaus kompetencijomis, ar jis gebės bendrauti su klientais. Visur talkinome jam ir galiausiai viskas pavyko. Šiemet pirmi metai, kai jis dirba pas pažįstamus, kad susiformuotų darbo įgūdžiai, o kitais metais klientų ratas, tikimės, išsiplės. Sūnus laimingas ir nusiteikęs labai optimistiškai: dabar jis ne tik nėra valstybės išlaikytinis, bet ir kuria vertę ekonomikai, be to, jis ir pats jaučiasi savarankiškesnis, labiau pasitikintis savimi“, – patirtimi dalijasi E. Dučinskienė.

„Jokio skirtumo“ iniciatyva skatina įmones, verslus ir visą visuomenę mažinti atskirtį tarp individualius poreikius turinčių ir jų neturinčių asmenų ir nesivadovauti stereotipais, o į kiekvieną situaciją žiūrėti individualiai. Savo palaikymą didesnei visų žmonių įtraukčiai į darbo rinką darbdaviai gali parodydami ir savo darbo skelbimuose bei „Facebook“ puslapio profilio nuotraukose naudodami specialiai kampanijai paruoštą „Jokio Skirtumo, su ar be negalios“ ženklinimą.

Visuomenės informavimo kampaniją „Jokio skirtumo“ vainikuos gruodžio 3-iosios, Tarptautinės neįgaliųjų dienos, renginys, kurio metu garsiausios sostinės skulptūros dar kartą pasiųs žinutę, kad svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai, pomėgiai, o ne negalia, kuri neturėtų tapti pagrindine pokalbių tema.

„Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis Alytuje kviečia pakalbėti apie visiems atvirą intelektualų laisvalaikį

Į Alytų atkeliavęs visuomenės švietimo ir informavimo kampanijos „Jokio skirtumo“ suolelis kviečia miestiečius prisėsti ir pasikalbėti apie intelektualų laisvalaikį. Jokio skirtumo – su negalia ar be, visi žmonės turi teisę į kokybišką laiką.

Intelektualaus laisvalaikio erdvės atsiveria vis plačiau. Muziejai, teatrai, prekybos centrai pritaiko savo aplinką judėjimo, regos, klausos, sensorinį jautrumą turintiems asmenims. Rengiamos įvairios edukacijos, kino seansai vaikams prislopintu garsu, užsienyje prekybos centrai skelbia autizmo valandas, kuomet prigesinama šviesa, pritildoma muzika. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip laisvalaikio erdvės ir pats turinys gali būti pritaikomi visiems.

Kampaniją „Jokio skirtumo“ inicijavusio Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Eglė Čaplikienė įsitikinusi, kad įtrauktis yra visuomenės kaitos procesas, į kurį turi būtu kviečiami visi, nepriklausomai nuo individualių poreikių ir galimybių, visiems turi būti užtikrintos tos pačios žmogaus teisės. 
„Alytus – jau šeštoji „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio kelionės stotelė. Kaskart prie unikalaus suolelio prisėdę žmones gali kalbėtis vis kita tema, nes norime parodyti, kad jokia negalia neatima iš žmogaus noro ir galimybės bendrauti. Kviečiame įvairias organizacijas ir pavienius asmenis einant pro šalį ar suplanuotai prisėsti prie suolelio su pietumis, kavos puodeliu, nusifotografuoti, užkalbinti praeivį ir pabendrauti, nes pirmiausia mes visi esame žmonės su savo asmenine patirtimi, pomėgiais ir norais. Alytaus rotušės aikštėje universalaus dizaino suolelis skatina diskutuoti apie intelektualų laisvalaikį – juk kiek jis svarbus visai šeimai, tiek svarbus ir kiekvienam jos nariui, negalia neturi atimti galimybės mėgautis laisvalaikiu“, – sako Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė E. Čaplikienė. 

Maži žingsneliai skatina didelius pokyčius

Viena iš Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ steigėjų, Klementina Gruzdienė sako, kad menas yra mūsų visų kultūros dalis, taigi kultūrinis laisvalaikis – kinas, teatras, koncertai, bibliotekos, parodos, intelektualūs žaidimai – žmonėms su negalia yra taip pat svarbūs, kaip ir visiems kitiems. 

„Džiaugiuosi iniciatyvomis ir projektais, kurie atveria kelius ir didina visų žmonių įtrauktį. Daugėja laisvalaikio vietų, kurios tampa draugiškos žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, bibliotekų erdvės pritaikomos autizmo spektro ir kitų kalbos, komunikacijos ar elgesio sutrikimų turintiems asmenims. Tokiose bibliotekose įrengiamos sensorinės palapinės, taktilinės, garsinės ir vizualinės priemonės, pavyzdžiui nuorodos, kur yra tualetas, kaip padėti knygą į lentyną ir pan. Jos padeda suvaldyti kilusį nerimą, nusiraminti ir atsipalaiduoti. Taip pat autizmo spektro sutrikimą turintiems asmenims labai padeda vaizdinė informacija – bibliotekoje aiškiai parodyta, kur dedamos knygos, kur eiti. Taip visi vaikai skatinami ateiti į bibliotekas ir pamėgti knygas, o jeigu vaikas neskaito, jis vis tiek gali turiningai leisti laiką, mokytis būti viešoje vietoje, o mama per tą laiką pasirūpina savo poreikiu – paskaityti, rasti norimų knygų“, – įsitikinusi K. Gruzdienė.

 Šiuo metu Alytaus teatras, konsultuodamasis su Pojūčių teatru iš Vilniaus, rengiasi savo aplinką padaryti saugesnę, kad teatre geriau jaustųsi visi asmenys, ypač turintieji autizmo spektro sutrikimą. Tam bus parengtos tam tikros vizualinės instrukcijos, nusiraminimo kampeliai, atsižvelgta į sensorines sąlygas, pavyzdžiui, pritaikytos šviesos, mažesnis garsas ir pan. Taip pat teatras kvies ir į sensorine prasme priimtinesnį spektaklį, kuriame būtų mažiau garsų, mažiau šviesų. 

„Teatras – tokia laisvė, tokia išraiška! Džiugiu, kad kultūriniu laisvalaikiu galės mėgautis daugiau žmonių. Ypač kad dažnu atveju net nereikia didelių investicijų tam, kad aplinką pritaikytume visiems. Reikia žinių, geros valios ir pasiruošimo. Žinau istoriją, kai vienas tėtis su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku nusprendė nueiti į spektaklį. Neapgalvojęs jis susiorganizavo sėdėti salės centre, o kai užgeso šviesos, vaikas išsigando, stipriai emociškai sureagavo, tėtis nebuvo pasiruošęs aplinkinių reakcijai. Bet jeigu pati šeima pasiruoštų iš anksto, susitartų su teatru, kad šviesa nebūtų pilnai užgesinta, kad paliktų atidarytas išėjimo duris, o koridoriuje užgesintų šviesas, kad netrukdytų kitiems žiūrovams, bilietus įsigytų vietoms šalia išėjimo, tuomet šansas sėkmei tikrai būtų didesnis“, – sako autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką auginanti K. Gruzdienė.

Asistentų pagalba

Neretai laisvalaikio prieinamumą riboja ir asistentų pagalbos nebuvimas. Yra šeimų, kurios džiaugiasi ir didžiuojasi, kad po 16 metų išeina į gatvę, į viešumą. Tačiau alytiškė K. Gruzdienė mano, kad tokiais atvejais jau būna daug prarasta gyvenimo, socialinio lavinimo galimybių. 
„Ir negali mamos kaltinti, kodėl 16 metų buvo užsidarę, vengė viešumos. Turime visi jausti atsakomybę, kodėl šeima nedrįso, kodėl jautėsi atskirti. Dažnai ir įtraukaus švietimo galimybėmis, kuomet negalią turintys vaikai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, besinaudojančios šeimos negali užtikrini vaikų laisvalaikio, neformalaus ugdymo. Nes tai ne tik pažeminti slenksčiai, Brailio raštas ar specialūs liftai, tai ir asistentų pagalba. Po pamokų mokytojo asistento pagalba baigiasi, taigi tėvai arba turi neiti į darbą ir patys vežioti vaikus į būrelius, arba kad ir kaip nepritartų segregacijai ir ugdymui specialiosiose mokyklose, bet leisti vaiką ten, nes tai vienintelis finansiškai prieinamas būdas užtikrinti vaiko buvimą“, – sako K. Gruzdienė.

Moteris įsitikinusi, kad kokybiškas laisvalaikis, kultūrinė veikla yra būtina visiems. Ir nors padėtis gerėja, visuomenė tampa atviresnė, tačiau dar yra kur tobulėti: „Kai buvau išrinkta į Alytaus kultūros ir meno tarybą, pasigirdo replikų, kad man ten ne vieta, nes auginu vaiką su negalia, taigi turėčiau kalbėti ne apie kultūrą, o sveikatos, socialiniais klausimais. Tai vienas skaudesnių diskriminacinių momentų – tarsi pati visuomenė neleidžia kalbėti apie kitus dalykus, o ne tik apie negalią. Tarsi menas, kultūra priklauso tik sveikiesiems“, – sako K. Gruzdienė. 

Pažinimas ir kalbėjimasis daro visuomenę atviresnę, todėl „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis kviečia alytiškius diskutuoti apie intelektualų laisvalaikį. Tai iš tiesų plati sfera – šachmatai, stalo žaidimai, literatūros skaitymai, visos meno šakos. Kas įdomiausia jums? Unikalaus dizaino suolelis miesto Rotušės aikštėje lauks iki spalio 10 dienos, pasikvieskite draugus, pažįstamus ar tiesiog praeivius ir bendraukite.
 

Įkvepianti paraatleto E. Česonio istorija: negali ar nenori galėti?

Prieš kelias savaites iš pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionato su sidabro medaliu grįžęs Ernestas Česonis įsitikinęs, kad žmogaus galimybėms ribų nėra, jos egzistuoja tik mūsų galvose. Anot paratriatlonininko, sporte visada norisi geriau, greičiau, daugiau, bet tam reikia išeiti iš komforto zonos, reikia žengti per skausmą, nes lengviau niekada nebus – tiesiog kentėdamas stumi savo kūno galimybių ribą kas kartą vis toliau.


Su E. Česoniu kalbamės prie šiuo metu naujojoje Paralimpiečių krantinėje stovinčio „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelio, ant kurio užrašyta – „Kalbėk su manimi ne apie negalią, kalbėk apie sportą“. Šis unikalus bendravimo suolelis yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto projekto. Suolelis keliauja po Lietuvą ir kviečia pažinti žmogų, kalbėtis įvairiomis temomis. Juk nemažai žmonių išgyvena dėl negalios, yra užsidarę, liūdi, kad jiems nesiseka, tačiau tokie pavyzdžiai, kaip ryžtu trykštantis E. Česonis ar iš Tokijo paralimpinių žaidynių grįžę sportininkai, įkvepia veikti. 


„Būna, kad net gatvėje žmogus, prabėgdamas pro šalį, padėkoja. Kaip tik neseniai vienas vyras sako – ačiū jums! Sakau – nėra už ką, o jis – patikėk, yra už ką. Džiugu, kad yra žmonių, kuriuos aš motyvuoju savo poelgiais, užsispyrimu, ryžtu, bet lygiai taip pat ir man sunkiais momentais motyvacijos suteikia kiti. Būna labai sunkių momentų, bet tada aš pažiūriu, kad kitiems dar sunkiau, o jie sugeba tokių įspūdingų dalykų pasiekti. Kodėl nepamėginus ir man”, – pasakoja profesionalus sportininkas, gimęs be dalies vienos rankos. 


Negali ar nenori galėti?


E. Česonis sako, kad išskirtinis niekada nesijautė ir niekada nemanė, kad kažko negali. Tik kartais tenka įdėti daugiau pastangų norint pasiekti vieną ar kitą tikslą.
„Tiesa, man atrodė, kad aš negaliu užsirišti batų raištelių. Bet geriau pagalvojus, aš tiesiog nenorėjau išeiti iš savo komforto zonos ir rinkausi to nedaryti – pora kartų pabandžiau, man nepavyko ir numojau ranka. Netgi prieš varžybas draugė, kuri pati neturi dešinės rankos, man viena ranka užrišdavo startukus. Bet visai neseniai bičiulis pasidalijo filmuku, kaip jis viena ranka užsiriša batraiščius ir paklausė, kaip jūs tai darote. Šio spyrio man ir užteko. Dabar kasdien prieš treniruotę ne žmonos prašau, kad man batus užrištų, bet pats užsirišu. O išmokti užtruko vos   5–10 minučių“, – sako Ernestas ir priduria, kad taip yra su daugeliu dalykų tiek sporte, tiek kitose gyvenimo srityse – komforto zonoje būti lengva, bet tik ją peržengę, mes tobulėjame. 


Tai ir yra žmogaus galimybių paslaptis – jas plečiame per skausmą, per nepatogumą. Pavyzdžiui, sportuojant pasieki tokį momentą, kai protas siunčia signalą, jog daugiau nebegali, širdis daužosi, kūną skauda. Bet reikia tik kiek ilgiau atkentėti tuos sunkius momentus ir pamatai, kad iš tiesų gali ir galimybių ribos kasdien plečiasi vis labiau.


Avantiūra – per 2 mėnesius pasiruošti niekada nebandytiems atstumams


Kai atletas ruošėsi paralimpinėms Tokijo žaidynėms, jis turėjo tikslą tapti pirmuoju Lietuvos atstovu triatlono sprinto distancijos rungtyje. Tačiau šiemet nepatekus į žaidynes, E. Česoniui teko imtis plano B. Jis norėjo sudalyvauti ilgesnio nuotolio triatlono varžybose, tačiau iškart apie ilgą distanciją negalvojo: „Man įprasta triatlono distancija – sprinto distancija, t. y. 750 m plaukimas, 20 km dviračiu ir 5 km bėgimas. Pats savarankiškai nebūčiau sugalvojęs iškart ruoštis kelis kartus ilgesniam iššūkiui – 3,8 km plaukimui, 180 km minti dviračiu ir po to bėgti 42,2 km. Iki šiol daugiausia buvau nubėgęs 25 km, o čia maratonas! Ir dar po tokios ilgos distancijos dviračiu. Bet avantiūrai pastūmėjo draugas ir kartu varžovas iš Vengrijos, jis sako – juk čia tik dėl smagumo“, – pradžią, kaip pasiryžo dalyvauti pasaulio triatlono čempionate Nyderlanuose, prisimena sportininkas.
Lemiamą žodį tarė treneris. Lietuvį nuo pernai metų treniruoja ispanas Carlosas Prieto tarp kurio auklėtinių – ne vienas olimpinis bei pasaulio čempionatų prizininkas. 


„Susisiekiau su treneriu ir paklausiau, ar per du mėnesius galiu pasiruošti ilgos distancijos triatlono varžyboms. Jis sako – be problemų! Sumažinsime plaukimo treniruočių, pridėsime dviračio, bėgimo ir būsi pasiruošęs, – trenerio patikinimą atsimena Ernestas, nors pripažįsta, kad du mėnesiai pasiruošimo yra labai mažai. – Paprastai pasiruošimas ilgos distancijos varžyboms trunka apie metus, tačiau aš pradėjau ne nuo nulio, mano forma jau buvo gera. Žinoma, po pirmų ilgų treniruočių kilo visokių minčių. Pamenu, minu dviračiu į Visaginą, nulipu po tų 156 km, kojos medinės, galvoju – o dar maratoną reikės bėgti. Menkos abejonės pradėjo lįsti į galvą. Bet minčių, kad neįveiksiu distancijos – nebuvo. Mąsčiau tik, kad bus labai sunku. Bet pasitvirtino sena tiesa – sunku per treniruotes, lengviau varžybose.“ 


Kalbėdamas apie pasirengimą, atletas sako, kad visi sportininkai, besiruošdami svarbioms varžyboms, gerindami savo pasiekimus, išgyvena panašius jausmus ir jokio skirtumo, su negalia ar be jos. Valia, užsispyrimas ir palaikymas svarbus visiems vienodai.


Skausmas, kokio niekada nėra jautęs


Profesionalus lengvaatletis nuo mažens buvo labai aktyvus, energingas – sportas jam visada patiko. Nuo 6 metų Ernestas pradėjo lankyti futbolą, mokykloje žaidė krepšinį, kieme su draugais – ledo ritulį. Ilgą laiką jo aistra buvo būtent futbolas, ši sporto šaka jam sekėsi, bet paauglystėje E. Česonis išgirdo, kad yra neįgaliųjų sportas ir taip atėjo į lengvąją atletiką. Pradėjus rimtai sportuoti, futbolo kamuolį kuriam laikui teko padėti į šalį, nes nenorėjo rizikuoti dėl galimų traumų, kurios padėtų tašką tiek siekiant tikslų lengvojoje atletikoje, tiek futbole. 


Pradėjus rengtis triatlonui, didžiausias iššūkis buvo plaukimas. Pradžioje ir 50 metrų atrodė sunkiai įveikiami, tačiau per skausmą ir pasiryžimą, rezultatai ilgainiui gerėjo. Bet šįkart pasaulio ilgos distancijos triatlono čempionate E. Čeponiui sunkiausia buvo bėgimas. 
„Fiziškai buvo labai sunku, o ne psichologiškai. Jutau didžiulį raumenų skausmą, tiesiog rakino kojas – man gyvenime niekada nėra taip skaudėję. Tačiau, kad pasiduosiu, man net minčių nebuvo – jeigu važiuoju į varžybas dalyvauti, vadinasi, distanciją įveiksiu. Sustabdyti gali tik išskirtinės aplinkybės – pavyzdžiui, smarkiai susižaločiau nukritęs ir nebegalėčiau tęsti varžybų arba sprogtų dviračio padanga ir neturėčiau kaip jos pasikeisti. Pagal zodiaką esu jautis, taigi ryžto siekiant užsibrėžto tikslo man tikrai netrūksta. Kad ir kaip man skaudėjo, žinojau, kad privalau baigti distanciją. Kai prasidėjo skausmai, buvau jau valandą plaukęs, 5 valandas mynęs dviratį, nubėgęs dalį maratono, taigi trasoje buvau beveik 8 val., liko tik pora valandų pakentėti – tiek tikrai galiu iškęsti“, – pasakoja E. Česonis. 


Sportininkas iš patirties žino, kad varžybose padeda ne tik geras psichologinis nusiteikimas, bet ir aplinkinių palaikymas: „Kai žinai, kad tave palaiko tiek žmonės Lietuvoje, tiek per varžybas artimieji arba visai nepažįstami žmonės, kurie šaukia „Varyk! Tu gali! Pirmyn!“, psichologiškai būna tikrai lengviau. Kai bėgant ima viską skaudėti, kai darosi sunku, palaikymas motyvuoja, suteikia papildomų jėgų“, – sako sportininkas. 


Sportas be atskirties


Sportininkų palaikymas mūsų šalyje didėja ir oficialiame lygmenyje. Geriausiai šiemet Tokijo paralimpinėse žaidynėse pasirodę Lietuvos sportininkai gaus dvigubai didesnes premijas, tiesa, jos dar neprilygs olimpinių žaidynių medalininkų premijoms ir paralimpiečiams bus skiriamos tik šiemet. Siūlymus, kokia premijų tvarka turėtų būti ateityje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų patekti iki gruodžio 1 dienos.
Taip pat po pernai pasirašyto istorinio susitarimo tarp Lietuvos paralimpinio komiteto ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos, Lietuva tapo trečiąja šalimi pasaulyje ir pirma Europoje, kurioje negalią turintys sportininkai svarbiausiose atletikos varžybose dalyvauja kartu su sveikaisiais. 

„Norėčiau, kad taip būtų visur, nes mes niekuo neprastesni, galime kartu sportuoti, rodyti puikius rezultatus. Dalyvavimas svarbiausiose atletikos varžybose leidžia rezultatus fiksuoti tarptautiniuose reitinguose, siekti normatyvų. Taip pat varžybų atmosfera visai kita. Kai vyksta neįgaliųjų čempionatai, tribūnos būna tuščios – palaiko tik savi. O pernai Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate  atmosfera buvo puiki, jausmas visai kitas – užplūsta adrenalinas, jauti ne tik artimųjų, bet ir kitų žiūrovų palaikymą“, – sako atletas ir priduria, kad gera, kai tavęs neišskiria.

Sportuoti su sveikais sportininkams E. Česoniui ne naujiena. Triatlone jis treniruojasi ir dalyvauja su sveikais sportininkais, jis įsitikinęs, kad taip ir turėtų būti. O kalbant apie ateities planus, E. Česonis sako, kad parako sprintui dar tikrai yra. Atletas ruošiasi Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Tačiau žada nepamiršti ir ilgos distancijos triatlono varžybų.


„Pabandžiau ir viskas? Ne! Tai užkrečiantis dalykas – tikrai norėsiu pagerinti savo ilgos distancijos laiką. Žinoma, pirmas savaites po varžybų nieko nenorėjau, bet paskui atsigavau, susidėliojau mintis, atgavau jėgas. Kai suvoki, kad tu tai padarei, kad įveikei trasą, pradedi analizuoti, ką galėjai padaryti geriau, kur galėtum patobulėti. Taigi planuose tikrai yra ir ilgos distancijos triatlonas. Ateity. Juk vyresnis amžius triatlone dėkingas – būdamas 35–40 m. ištvermės turi daugiau“, – šypsosi sportininkas.

„Jokio skirtumo“ – tai visuomenės informavimo kampanija, kuria siekiama parodyti, kad žmonės su negalia, lygiai kaip ir visi kiti visuomenės nariai, nori bei gali sportuoti, dirbti, keliauti, dalyvauti profesiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus!
 

Universalus dizainas: laimi visi, nesvarbu – turi specialių poreikių, ar ne

Slankiojančios prekybos centrų durys, žemi slenksčiai ar erdvūs liftai, kuriuose patogiame aukštyje įrengti dideli mygtukai ir su Brailio raštu, taip pat galimybė reguliuoti televizoriaus garsą, telefono ekrano apšvietimą, reguliuojamos automobilio sėdynės, intuityvus pastatų erdvių išplanavimas – atrodytų, kad tai savaime suprantami, kasdieniai atributai. Tačiau visa tai yra universalus dizainas – daiktai ir aplinka pritaikyti kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų sugebėjimus. 


Universalus dizainas pritaikomas įvairiose gyvenimo srityse, o jo principai aprėpia visų žmonių lygybę, lankstumo principą, tinkamą informacijos pateikimą, toleranciją klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudas, optimalų dydį ir erdvę. Toks aplinkos, daiktų ar paslaugų dizainas yra ne tik paprastas, estetiškas, lankstus, patogus bei lengvai suvokiamas, bet ir mažinantis fizines pastangas, norint pasiekti tam tikras vietas. 


Architektai – miesto, pastatų dizaino kūrėjai – taip pat suinteresuoti kurti visiems prieinamą aplinką. Architektas Lukas Rekevičius pabrėžia, jog universalus dizainas pirmiausia apibrėžia pagarbą žmonėms, skatina į pirmą vietą statyti gyventoją, jo nepriklausomybę ir judėjimo laisvę.


„Kiekvienas norime gyventi patogiai, lengvai pasiekti būtiniausius objektus, neapsunkinti savęs sudėtinga infrastruktūra. Tam yra sukurta universalaus dizaino idėja, leidžianti patenkinti visų žmonių poreikius, neskirstant jų pagal fizinius ar emocinius gebėjimus. Ši idėja – tai esminė gero dizaino sąlyga. Juk kai aplinka prieinama visiems, ja patogu ir malonu naudotis. Tai naudinga visiems, ne tik žmonėms su negalia, bet ir mamoms su mažais vaikais, dviratininkams, kitiems miesto gyventojams“, – teigia architektas. 


Anot L. Rekevičiaus, viso projektavimo metu atsižvelgiama į skirtingus žmonių poreikius ir pritaikant universalų dizainą, sukuriami produktai, paslaugos ir aplinka. Paprasčiau tariant, universalus dizainas yra geras dizainas.

Kiekvienam pritaikytas dizainas – tai ne tik pažeminti slenksčiai neįgaliojo vežimėliui ar pagal aukštį prisitaikantys stalai, tai aplinkos visuma, kuri patogi žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dydžio, laikysenos, judrumo ar kitų gebėjimų. Taikant universalaus dizaino principus, laimi visi: pavyzdžiui, taktiliniai (turi iškilusias linijas bei kitus žymėjimus) aklųjų ar silpnaregių vedimo takai šaligatviuose padeda orientuotis ir tiems, kurie patys apriboja savo orientavimąsi erdvėje – kad ir eidami įnikę į telefonų ekranus.


Aiškiai suvokiamos vizualios instrukcijos (pavyzdžiui, kaip surinkti baldą ar konstruoti statinį iš vaikiško konstruktoriaus kaladėlių) – tai dar vienas universalaus dizaino pavyzdys, kaip ir fizines jėgas taupantys sunkūs lagaminai su ratukais, lengvai užsiveriantys baldų stalčiai ar spintelių durelės, įspėjamasis pypsėjimas, kuomet per ilgai nejudinama į elektros laidą įjungta drabužių laidynė. Taigi tiek viešosiose erdvėse, tiek namuose kasdien naudojamės universalaus dizaino privalumais.

Šią savaitę sostinės Lukiškių aikštėje galima rasti vieną universalaus dizaino pavyzdį – „Jokio skirtumo“ pokalbių suolelį, kuris kviečia dalytis idėjomis bei mėgautis paprastais gyvenimiškais pokalbiais. Unikalaus dizaino suolelis prisitaikys prie kiekvieno iš mūsų poreikių, transformuosis, idant sukurtų patogią aplinką visiems norintiems prisėsti ir pasimėgauti kavos puodeliu malonios kompanijos apsuptyje.


Pokalbių suolelis Lukiškių aikštėje – tai lyg simbolis mūsų visų lygybės, nepaisant fizinių ar intelektinių gebėjimų – visi norime būti išgirsti bei išklausyti. Iki rugsėjo 17 dienos Vilniuje, Lukiškių aikštėje, stovėsiantis iniciatyvos „Jokio skirtumo“ suolelis kviečia praeivius prisėsti ir pabendrauti apie visiems prieinamą, patogų ir tolerantišką dizainą.
  

Pabendraukime apie universalų dizainą!

Unikalus bendravimo suolelis tęsia savo kelionę - nuo rugsėjo 10d. iki 16d. kviečiame jus į Lukiškių aikštę!
Pakalbėkime apie universalų dizainą, kuris yra naudingas ir patogus mums visiems. Jo tikslas - jog visi žmones kuo platesniu mastu galėtų naudotis įvairiausiais daiktais ir aplinka be specialaus pritaikymo. 

Kalbėkime ne apie negalią, o apie gyvenimiškus dalykus!
Juk tiek galimybių pažinti vieniems kitus.

Dainininkas J. Brūzga: „Svarbu bendrauti ir pažinti žmogų, o ne jo negalią – tai raktas į laimingą visuomenę“

Kūryba – tai universali kalba, puiki bendravimo ir pasaulio pažinimo forma. Visuomenės įtrauktį skatinančios kampanijos „Jokio skirtumo“ suolelis kvietė pakalbėti apie meną, nes jis ne tik jaudina, veikia emociškai ar priverčia susimąstyti, bet ir turi gydomąjį poveikį. Ne veltui terapijai pasitelkiamos įvairios meno kryptys: dailė, šokis, teatras, muzika.


Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ veikloje kūryba padeda įvairias negalias turintiems žmonėms įsitraukti į meno pasaulį, o jų artimiesiems – pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais. Organizacijos pirmininkė Viktorija Vitaitė teigia, kad meno terapija yra labai svarbi ir duoda daug naudos, tačiau unikalus kolektyvas turi ir muzikinių ambicijų, jie koncertuoja ir bendradarbiauja su profesionaliais muzikantais. 
Per neseniai praūžusias „Sostinės dienas“ su „Gubojos“ draugijai priklausančiu nacionaliniu „Spalvų muzikos“ orkestru dainavo ir atlikėjas Jurgis Brūzga.
„Su šiuo kolektyvu aš draugauju jau labai seniai, mano tėvai yra vieni iš vadovų. Trejais metais jaunesnis brolis turėjo intelekto negalią, taigi nuo mažų dienų važinėdavau į įvairias stovyklas, savanoriavau ir turėjau daug veiklų – tai didelė mano gyvenimo dalis“, – pasakoja J. Brūzga. 

Pradžia buvo sunki


„Guboja“ įsikūrė prieš 29 metus kaip draugija, siekianti padėti žmonėms su negalia pažinti meno pasaulį ir labiau įsitraukti į visuomenę. Viskas prasidėjo nuo veiklos su sutrikusio intelekto žmonėmis, jie tuo metu buvo labai izoliuoti – tik patys drąsiausi gebėjo išeiti iš namų ir bendrauti. Tačiau, anot J. Brūzgos, visuomenės nuostatos keičiasi, aplinka tampa vis labiau pritaikyta įvairiems poreikiams.
„Kai gimė mano brolis, tėvai pradėjo veiklą su „Spalvų orkestru“. Tada dauguma negalią turinčių žmonių Lietuvoje tiesiog slėpėsi namuose, žmonės garsiai net nekalbėjo, kad negalia egzistuoja – tai buvo žiaurūs laikas. Apie kažkokias veiklas, būrelius ir kūrybinius užsiėmimus nebuvo nė kalbos“, – pasakoja dainininkas. 
„Gubojos“ pirmininkė dalijasi atsiminimais kaip kilo mintis įkurti tokią unikalią draugiją: „Tuo metu vadovavau muzikos kabinetui Moksleivių rūmuose ir pas mane atėjo dvi akyvios moterys iš bendrijos „Viltis“, jos paklausė, ar galėčiau priimti grupelę sutrikusio intelekto žmonių. Žinoma, kad sutikau. Dabar prisimenu visas jų mamas su didele pagarba, nes pradžioje žvilgsnių buvo tikrai daug “, – dalijasi atsiminimais V. Vitaitė.
Pati pradžia nebuvo psichologiškai lengva nei vaikų mamoms, nei pačiai V. Vitaitei, tačiau į priekį vedė tikslas didinti žmonių su negalia įtrauktį, pasiūlyti kuo daugiau veiklų. Taigi atsirado klubas „Guboja“, šalia jo – „Estetikos mokyklėlė“, į kurią jie rinkosi sportuoti, kurti, groti. 
„Dar šiandien prisimenu, kaip mums teko kreiptis į administraciją dėl patalpų visuomeninei veiklai. Administracija mums bent jau netrukdė, o mes matėme prasmę, matėme, kaip kūryba nušviečia žmonių veidus“, – pasakoja V. Vitaitė.

Spalvų metodika


Per vieną iš pirmųjų draugijos kelionių įvyko ypatingas dalykas. Su nedidele grupe jie dalyvavo muzikos festivalyje Danijoje, kuomet išvydo grojančią moterį, kurios instrumento klavišai buvo pažymėti skirtingomis spalvomis. Dar tik ateityje įsikursiančio „Spalvų muzikos“ orkestro vadovai, J. Brūzgos tėvai – Valerija ir Romualdas Brūzgai, susidomėjo. „Mes ją pasikvietėme į Lietuvą, kad ir mus supažindintų su metodika. Taip mūsų šalyje įsikūrė pirmasis spalvų muzikos orkestras, kuriam dabar diriguoja dar ir Natalija Pugačienė“, – pasakoja V. Vitaitė.
Šis metodas Lietuvoje išties prigijo – kūrėsi kolektyvai Šiauliuose, Panevėžyje, kituose miestuose, prasidėjo respublikiniai spalvų muzikos festivaliai, trečiajame jų aktyviausieji muzikos kolektyvai susijungė į nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą. 
„Organizavome kūrybines stovyklas, dirbtuves, koncertines veiklas, buvome Europos spalvų orkestro sudėtyje, o jam dirigavo R. Brūzga. Kasmet keliavome ir darėme didelius projektus visoje Europoje, kartu ir Lietuvoje“, – pasakoja „Gubojos“ vadovė. 
Keliaudami po pasaulį, draugijos nariai išvydo visai kitokį požiūrį į žmones su negalia: „Niekada nepamiršiu tėvų džiaugsmo – kai mes grįždavome po kelionių ir mūsų muzikantus tėvai pasitikdavo su šypsenomis ir gėlėmis. Tie vaikai, kurie buvo „nurašyti“, staiga buvo kviečiami koncertuoti ir keliauti po pasaulį – tai suteikė šeimoms vilties. Ši spalvų metodika atvėrė mums duris į pasaulį.  Muzika suteikė negalią turintiems žmonėms keliones, įtrauktį į visuomenę, norą kurti ir tobulėti“, – pasakoja moteris.

Raktas į laimingą visuomenę – bendravimas


Paklaustas, kaip vertina dabartinę Lietuvos situaciją, J. Brūzga sako, kad mes tikrai patobulėjome: „Manau, kad Lietuvoje viskas eina teisinga linkme, dabar įvairių poreikių turintys žmonės yra žymiai geresnėje situacijoje nei buvo prieš 20–30 metų. Pats geriausias dalykas, kokį galima suteikti žmogui – paprastas bendravimas. Manau, kad kiekvienam reikėtų pabendrauti su kuo įvairesniais žmonėmis, nes kuo visuomenė daugiau žinos, tuo bus lengviau išvengti neadekvačių reakcijų į žmogaus negalią. Koncentruotis reikia ne į ją, o į patį žmogų – supažindinimas ir būvimas visuomenėje ir yra raktas į tą teisingą įtrauktį“, – sako jis.
Bendrauti kviečia ir specialiai „Jokio skirtumo“ visuomenės informavimo kampanijai sukurtas suolelis. Kalbėtis jis skatina bendražmogiškomis temomis – apie pomėgius, darbus, svajones, kasdienius, gyvenimiškus dalykus.
Prie MO muziejaus ir V. Kudirkos aikštėje pabuvęs suolelis persikelia į Lukiškių aikštę Vilniuje, kur kviečia prisėsti ir pasikalbėti apie universalų dizainą, pritaikytą visos visuomenės poreikiams.
 

Bendravimo suolelis Sostinės dienose

Pakalbėkime apie muziką!

„Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis svečiavosi Sostinės dienose, palaikant visiems patogaus, tolerantiško ir kuriančio miesto viziją. Specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ nariai, Vilniečiai ir miesto svečiai prisėdę kalbėjosi apie muziką ir kitus jiems įdomius gyvenimiškus dalykus. Kviečiame ateiti pabendrauti ir jus – „Jokio skirtumo“ suolelis Vinco Kudirkos aikštėje stovės iki rugsėjo 9 dienos!

X